Viktorija Ivanovskaja iš "Fusedmarc". 

Trečia valstybinio radijo programa vakar švenbtė savo penktąjį gimtadienį ir tas buvo faina. Šaika Lietuvos atlikėjų, bendra publikos nuotaika viską komentuot, replikuot ir auklėt netaisyklingai prie baro stovintį, puiki soušialaizinimui, ir graikė, kuri susinervijo, kad pasakiau, jog ji visiems skolinga.

Darius Užkuraitis retai lipo ant scenos, bet kai lipo, tai pristatinėti Alinos Orlovos. Sakė, jai jaučia ypatingus sentimentus, kadangi jie pradėjo beveik vienu metu, kad ji iki tol buvo niekas ir Opus3 buvo niekas. Niekas! Net ne žmogus! Tu nesi garsus - tavęs nėra!

Per vidurį koncerto džindžerka grojo savo labai gerą muziką, kuri manęs nepaima turbūt dėl didelių kultūrinių skirtumų. Girdžiu – gerai, gražu, šiek tiek juokinga, ironiškos dainos apie kunigaikščius, bet nestveria. Bet kas gali žinoti, kas bus rytoj?

Į salę įėjau kai baiginėjo skambinti pirmieji, „Artrace“. Įdomią muziką su violančele ir bytais jie apkaišė dainavimą primenančiais šūkčiojimais.

Antrą vakarą iš eilės klausiau „The post“. Muzika yra stiprioji jų pusė, juokingoji – bosisto Zujevo artistiškas santykis su gitara, iš jo besimainančio veido galima spręsti, kad bosas išdarinėja, ką nori, ir jis negali jo suvaldyti, o silpnoji – Art G uždarumas. Kai puikiai nusiteikusi ant scenos užlipo „Fusedmarc“ Viktorija sudainuoti, pasirodo, pačios kurtos „Closer to me“, Artūras apskritai nublanko. Tai jau buvo konkretūs Lietuvos roko darbai, o ne pažadai, kaip per mikrofoną skelbė Bluvšteinas. Įspūdingų dalykų nutiktų, jeigu Viktorija dainuotų klasikiškesnį roką. Todėl sutikęs paplojau jai. In her face.

Pačius „Fusedmarc“ pražiopsojau, nes esu žioplys, stebiu žmones, jie visi kitokie ir visaip elgiasi, tik pačioje pabaigoje užgriebiau ausimis puikų Viktorijos balsą. „Candee Train“, labai susirūpinę savo indie cred, vietom išsprūsdavo gaivaus fanko, bet jie jį sėkmingai užspausdavo ir užnuobodindavo. Atrodo, tyčia prisislopinę. Panašiai ir „Proper heat“ - vietom išlenda labai puikių harmonijų ir bytų, bet jos neįsibegėja. Galbūt todėl didžiąją dalį laiko vokalistas Karolis Ramoška šoka su karčia šypsena veide – jūs mane pagyrėt ir aš pasimečiau. Varyk kaip Gahanas, Karoli, o paskui geriau.

„Keymono“ diva Daiva Starinskaitė ant nebuvo liūdna nė karto, kaip praeitą savaitę „Tamstoje“. Jų „Butterfly“ man pasirodė panašus į „Wake up“. Arba tai stilius, arba ribotumas, arba aš labai norėjau dar kartą paklausyt to „Wake up“ o-o-o. Aš vis tiek manau, kad jie dar nedaro to, kas pas juos giliai kirba, nors tas „Star“, kurio rašydamas klausau labai gražus...

O viską baigė karjerą per miegamąjį padaręs Golden Parazyth. Sulaukiau kartu su publikos pabiromis. Jis man pats tikriausias „Opus 3“ muzikantas, kaip iš jų publikos sudėtas. Nusipirkau jo Shelter EP kompaktą, nes įgarsinimas buvo apyklaikis. Daug garso ir beveik tiek pat triukšmo. „Tamstoje“ „Keymono“ skambėjo kur kas geriau. Bet apskritai vakaras man patiko.