
Citata
Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.


Naujausi komentarai
- Anonymous apie Giedrius Drukteinis: “Tegu tik politikai man nepisa proto”
- Anonymous apie Giedrius Drukteinis: “Tegu tik politikai man nepisa proto”
- Tava mama apie Dieve, išmokyk mus meilės
- Vytautas apie Tapytojas Vladas Mackevičius savo „10 NE“ surinko iš asmeninės kūrybos
- doctorelviswhyte@gmail.com apie Skomantas Janonis: "Prašau palikti mus ramybėje"
- Anonymous apie Giedrius Drukteinis: “Tegu tik politikai man nepisa proto”
- Anonymous apie Giedrius Drukteinis: “Tegu tik politikai man nepisa proto”
- Anonymous apie Giedrius Drukteinis: “Tegu tik politikai man nepisa proto”
- kaimietis apie Giedrius Drukteinis: “Tegu tik politikai man nepisa proto”
- LR apie Giedrius Drukteinis: “Tegu tik politikai man nepisa proto”
Apie mus
Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.
Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"
arba mob. tel. nr. +370-610-07086.
Blangžda štrieja
2011.12.06 - 00:24 įrašė K. Jachimavičius
Kai iš „Obuolio“ gavau Giedrės Bružienės pirmąjį romaną „Ilja. Paliesti dievą“, dėl viršelio kičiškumo sunerimau. Bet viršelis – tik gėlytės ir drugeliai. Dar daugiau nerimo sukelia net trys miglotos citatos romano pradžioje, o toliau įtarimai pasitvirtina – kūrinys pilnas užaštrintų manieringumų, siužetas skystas, su karmomis ir kitomis raganomis. Jis net žurnalams per prastas.
Perskaičiau iki šimtas vienuolikto puslapio, lygiai šimtą grynų iš pagarbos autorei (kad yra Lietuvos pilietė ir prisideda prie Lietuvos literatūros) ir leidyklai. Turėjau iškęsti tokias patetikas (nemaišyti su anglišku pathetic, patetikos tai tokie išpederastinimai):
-Ar jūs vaikeliai, neisit valgyt? Tobulų šaltibarščių ištiekė šiandien. Su špinatais, dilgelėmis ir balandomis. Geležį Petrutė į mus pumpuoja, jau taip stiprūs, kad vajėj, smarkiai Vilniaus vilkais pavirtę kauksim. A, išbėgo jau mėlynasai? - priėjo prie mūsų, pasilenkė prie stebuklingųjų buteliukų, sučepsėjo – matyt irgi iš to paties gražumo.
Tai kalba tremtyje gimęs lietuvis apie och, kokius egzotiškus šaltibarščius. Taip kalba ir pagrindinė romano veikėja – karmom, akmenim ir vaistažolėm labai labai susidomėjusi medfako studentė Aurelija. Taip kalba ir jos senelė, ir jos simpatija Ilja (rusas! Tokiu tonu tik ir įmanoma perskaityt). Visi kalba taip lyg stebėtų maloniai išsišiepusi lietuvių kalbos mokytojos akis. Skaičiau, ir maniau – na, mokytoja ją turbūt ragino rašyt. Pagūglinau, radau intervą – akurat. Bet kaip aš tai dabar galiu įrodyt?
Sinonimizuojama ir priešdėliai kabinti visur, kur tik įmanoma. Man atrodo, beveik visi „eina“ sinonimai pirmose keliose dešimtyse puslapių išvardinti – bindzena, ciūkina, ciucina, sliūkina. Privaryta kuo daugiau tų mažai žinomų veiksmažodžių, neabejoju, keli tiesiog vietoj sugalvoti. Tai galima daryti labai lengvai, va: blangžda štrieja. Vajėj, kokia graži ta lietuvių kalba.
Po akmeniu šalia durų išrakiau raktą, o kai galų gale atknebinau spyną, pajutau iš kojų laužiantį nuovargį.
Na, tikrai, išrakyti raktą, atknebinti spyną – gražu. Tačiau jeigu tavo kalbos kertelė yra užgriozdinta spalvotais daiktais kaip Grigaičio kambarys, tai pradeda slėgti. Aišku, jeigu skaitai tuo ateivišku suvalkietišku akcentu, tęsi balses, skamba kiek normaliau, bet vis tiek kalbininko utopija.
Siužetas migdo, veikėjai plokšti kaip rašytojos minimi „filmukai“. Linijinis, vystosi lėtai kaip drambliukas dramblienėje. Į kaimą atvykusi studentė įsimyli vaikiną ir pradeda aikčiot. Svarstyt visaip, svaigt. Iki šimtojo puslapio veiksmo iš esmės jokio, ji tik įsidarbino pas vaikino tėvą.
Privalėjau atsistoti. Didelėmis akimis pro stiklą išlįsdama spoksau, ar jis jau arti. Taip, matau ranką, jau liečia durų rankeną. Bet ne jis, o Genadijus. Širdžiai iškart palengvėjo – tik kertelėje liko nematomas, liūdnokas, mano net nepastebėtas nusivylimas, kad tai vis dėlto ne manasis angelas.
Toks mažutėlis, mažutėliukas, mažučiukėlis nusivylimas, kad veikėja jo nepastebėjo ir apie jį papasakojo.
„Obuolys“ teigia, kad malonumas skaityti prilygsta „Silva Rerum“. Nė velnio. Nors „Silva Rerum“ nėra šedevras, monotoniškas kaip pirmūnės dienotvarkė, 1-2-3, 1-2-3 per visą knygą, bet ten yra apynormalis vingrokas siužetas. Daiktų aprašymai ten supažindina su dažnai nutylima Lietuvos istorija, o čia fetišizmas jiems dar ryškesnis ir dažnai prikištinis. Visokioms vaistažolėms, eteriams, kvapams. Ir pagonybei.
Bet man buvo įdomu perskaityti angies receptą ir rasti kelias vietas, kur atrodo, kad Bružienė turi širdį. Veikėja Aurelija net pamato, kaip jos tėvas vypteli. Nuo to galima pradėti – kokie jos santykiai su tėvu, kad ji vypso, kokie jos santykiai su kaimu ir jame gyvenančia senele, kokie jos santykiai su vaikinais. Juk pasakoja būtuoju laiku, jau gali ir įvertint, ką patyrė. Spėjau perskaityt tik, kaip herojė rausta, kaista, dievina savo vaikiną. Kaip nuostabu įsimylėt. Ką ji padarė per šimtą puslapių, kad būtų su juo? Paklausė draugės ir įsidarbino pas jo tėvą, vienintelį ryškesnį personažą (nes nesiima jo apbulšitint epitetukais).
Kritiko gyvenimas yra labai sunkus.
Apklausos
Komentaras
Niūskės
-
2011.12.16 11:36Klubas.lt
-
2011.12.15 17:10lrytas.lt
-
2011.12.15 15:00FOF
-
2011.12.06 16:52Despotin fam
-
2011.11.25 14:19Delfi
-
2011.11.23 14:20Delfi
-
2011.11.02 11:58Mixcloud
-
2011.10.26 17:46Maxima
-
2011.10.25 21:34Lietuovos rytas
-
2011.10.25 15:04Soundcloud
Jeigu negali nieko gero parašyti, tai nerašyk iš viso. Atsirado, mat, didvyris - knygą perskaitė per nevalią - tarsi gimdymo skausmus jausdamas. Man ir viršelis nekičinis, ir pati knyga kuo puikiausia, šviesiausia ir šilčiausia. O vietoj sugalvoti veiksmažodžiai čia visur kaip tik. Daugeliui tik pasimokyti tokių. Lietuvių kalbos vadovėlin įtraukti. Puikiausias paskaitymas savaitgaliui ar atostogų metu, žinoma, mergaitėms.
Mergaitėms, nes vyrai nemyli.