Medis dauntaune - toks yra "Theroom" jausmas. 

Rubeno Pellono ir Mariaus Tikuišio baras sunkiai pagūglinamu pavadinimu „TheRoom“ Vilniuje prie Mokytojų namų veikia kelias savaites. Ten galima ne tik užuot bjaurinus aplinką gražiai pabūti, bet ir pavalgyti maisto per burną.

Dizainerės Giedrė Datenytė ir Monika pasistengė dideliais veidrodžiais ant lubų ir sienų praplatinti patalpą, o į kūrybines dirbtuves primenantį dizainą susodinti septyniolikos rūšių gėlių. Beveik juodos kėlės, šviesūs stalai, lankstomos stalinės lempos ir siena vazonų su flora romiam parupšnojimui. Aš galiu čia pavalgyti, šitam jaukiam ir neperspaustam interjere.

Nors baras suręstas gražiai, meniu paliktas tiesiog ant popieriaus lapo. Gėrimų – ilaminuotas, valgių – ne. Iš pastovių patiekalų - salotos su ožkos sūriu, salotos su jautienos išpjova, salotos... Duokit man ką nors sudėtingesnio, kas labiau parodytų jūsų mosto mastą. Tai yra, burgundiško troškinio sriubos už pitaką, lazanijos su špinatais už dvylika ir šokoladinio pyrago su ledais už septynis, ir alaus viedrą. Prie tokio dizaino tikėjaus kažko pigaus ir išradingo, kaip skrudintos ropės ar arklienos kukuliukai, tačiau paimsiu ir lazaniją, nes ant jos stovi Vakarų civilizacija.

Prisėdęs prie stalo, apsižvalgęs supratau, kad vienintelio, kurio viduryje riogso skylė lempai, bet ne vienintelio, kuris vamzdžiu laidui pritvirtintas prie grindų, nespėju normaliai nustatyti mane supančių inteligentų pobūdžio, kai į stalą pareina parduotuvinė balta duona, o greitai po jos ir burgundiško troškinio sriuba. Didelis bliūdas patiekalo. Patiekalas sumestas iš, kaip ten anglosaksai vadina, vegetable stock, daržovių mišinio, kiaulienos, marinuotų svogūnėlių ir kupstelio industrinio sūrio. Raudonas šiupinys, kiek traukiantis pipirais burną. Tipo egzotiškas, bet iš tikrųjų labai dažnai matytas. Valgyklinis šotas sriubos.

Padavėja budi prie manęs. Beveik tą pačią akimirką, kai nuleidžiu šaukštą, pareina lazanija. Matau, kad tai lazanija iš susiraičiusių kraštų. Beveik visa paslėpta po skystu bešameliu ir tuo pačiu industriniu sūriu, kuris yra beveik sviestas. Lazanijos tešla minkšta kaip blyno, neskrudinta, o bešamelis skystas ir ne pačioj lazanijoj, o lazanija kūda, o špinatai kur ne kur, kaip kokioj Čili picoj, kur dvi susmulkintos alyvuogės tikrai reiškia, kad patiekalas yra su alyvuogėm. Lazanija turi būti stora, bešamelis ir sūris turi būti inkorporuotas į ją, o ne tiesiog užversti ant viršaus, ir apskrudusi. Mė.

Atsikvėpt po lazanijos progos taip pat neturėjau, gavau šokoladinį pyragą. Pyragas buvo geriausia dalis. Sluoksniuotas iš meduolio ir ryškiai kakavinio (reiškia, vietoj supilto?) šokolado, veliasi burnoj, kad lėtai tirptų ir apimtų savo lepiais pirštais galvą, o tų basic vanilinių ledų gali būt, gali nebūt. Tokį paprastumą aš toleruoju.

Tokie buvo mano šeštadienio dienos pietūs. Be abejo, dienos pietūs dažniausiai rodo neįsipareigojimą juslėms, o tarnystei pamaitinti išalkusius, tačiau gali būti ir kitaip. Dabar dizainas smarkiai pralenkia virtuvę.