Kur tas rankytes dėt? (BC LRytas nuotr.) 

„Rytas“ sutriuškino Le Maną 87:49. Gražiausias rungtynių epizodas buvo ne vietom užeinančios šaunios cunamio bangos, o Jomanto prasiveržimas link krepšio pirmam kėliny. Tokioj situacijoj, kokioj šiemet jis atiduodavo kamuolį Seibučiui prie tritaškio, kai komanda išėjus į greitą ataką du prieš tris, šiandien veržėsi link krepšio prasiveržė, pašoko ir... prametė iš po krepšio!

Bet tai jau geriau negu trypčiojimas vietoje. Geriau tegu jis prasiveržia ir nepataiko, negu nesiveržia ir užsmaugia ataką, iš ritmo komandą išmuša. Mokymosi kelias eina per klaidų duobes. Tik tokiais reidais jis gali susigrąžinti pasitikėjimą savimi.

Paskui Jomantas dar turės mokytis veržtis į kairę. Ne pirmą kartą šiam sezone pastebėjau, kad kai jis iš kairės aikštės pusės veržias į dešinę, jam tiesiog vienpusiškai ir be rūpesčių užtveria dešinę. Bam į dešinę. Varantis kamuolį pataikyt į koją būna, bet tai dar pateisinama sumaišty, o kai taip padarai kelis kartus per mėnesį persivarinėdamas kamuolį per vidurio liniją („Vidurio sieną“, piktai lūpas pučia Artūras), reiškia, nedarai išvadų. Paskui jis dar nuo ūselio atsilošęs neprimetė iki lanko... Na, gynyboj pakaišiojo šiandien rankas aktyviau, bet prognozių dėl Jomanto nekeičiu – kelias artimiausias savaites ant Jomanto lis lietus.

Katelynas irgi ne mėgėjas veržtis į kairę. Kai laisvas, dar meta kaire ranka iš po krepšio, bet nuo tritaškio ar vienas prieš vieną geriau veršis į dešinę. Šiandien kokias tris progas tokias turėjo, visada rinkos dešinę. Bet Katelynas tokiu atveju bent bando užbaigti ataką, kas gali baigtis baudom. Ne visada išspaudžia viską, dažnai pradeda rankutėm makaluot. Šiandien vietoj davęs dėjimą, gavo bloką, nesureagavo pasuot, dar papasavo, prarado kamuolį.

Bet dėmesio išlaikyti visas rungtynes jis dar negali. Po puikios greitos atakos įdėjęs, į gynybą jis grįžo miegodamas. Išlindo iš už užtvaros ir sustingo. Kas nors paklaustų, ką jis daro, jis būtų pasakęs „Ką?“, nes būtų neišgirdęs. Žinot, kai žmogus būna užsisvajojęs. Toj pačioj atakoj už kelių sekundžių gavo gintis. „Bus bauda“, galvoju. „Trrr“, švilpia, „Bauda Katelynu“. Kai esi ne čia ir ne dabar, tai negali ir suvaldyt to, kas vyksta čia ir dabar.

Valančiūnas kaip visada išeina pradžiose ar po keitimų, taip ir šiandien išėjo kiek makaluodamasis į visas puses, bet paskui gavo kelis pasus link krepšio ir negavo paso iš Rice'o, kai buvo žiaurus mismatchas prieš gynėją (šiaip Rice'as gerai į priekį pasų pastūmė, rimtas jis variklis). Tai juk elementaru – centrą dengia gynėjas, duok kamuolį, gynėją dengia centras, veržkis! „Rytas” turi apispręst dėl Valančiūno, nes jį tai ignoruoja, tai išnaudoja. Matos, net Džikičius (šis šiandien gerai kelias minutes palaikė startinį penketą jo nekeisdamas) Joną sodindamas dažnai žiūri kaip ožys į vartus, nežino, ką daryt. Bet ir per vieną dieną supratimas ar tvirtybė išlaikyti dėmesį negali atsirasti. Bet turi!

Valančiūnas nebuvo šiandien labai susikaupęs – ir paso laisvam Seibučiui pagailėjo, iškart stogą gavo, ir trumpų primėtė, - užtat dėdė Predragas varė kaip prieš „Žalgirį“, krapštė kamuolius, bėgo, stiebės įdėt ir net nulėkė toli už baudos aikštelės uždėt bloko ir šoko kiek galėjo. O kas būtų, jeigu dar Valančiūnas pradėtų viskuom rizikuot. Kai deda ar blokuoja, atrodo, kad gali dar visa galva aukščiau iššokt. Musiet bijo suklyst, paskui pasodins. Stiebias po biškį, tiesa, stiebias.

Seibutis vėl buvo šaunuolis, o Katelynui po krepšiu kamuolį iškišo labai gražų.

Triuškint iki galo didėjančiu ritmu – apetito klausimas - prancūzų neišėjo. Trečiam ketvirtam kėliniuose jau ne vienas neskubėjo į gynybą ir bandė po vieną pamėtyt. Tačiau pagrot šiandien „Rytas“ pagrojo. Kliūdamas, taisydamasis. Jeigu komanda toliau tobulės, greitai pamatysim rungtynes visu greičiu, kurios kedai prasisukinės ant parketo su dūmais.

Triuškint iki galo neišėjo, kvėptelėjo prancūzai kelis kartus, bet iš esmės sutriuškino. Kai kurie krepšinio fanai, kaip Lietuvoj įprasta, sakė pažemino. Neva pralaimėjimas nuplėšia garbę ir orumą ir tada reikia eit keršyt. Ir kovoja tada krepšininkai daugiau prieš savo demonais ir fantomus, ne prieš varžovą, pasiduoda akinančiam kerštui, ir nustoja tobulėt.