Alina Orlova. Eglės Tautavičiūtės nuotrauka. 

Šiandien Šv.Jonų bažnyčioj Markas Palubenka taip apšildė Aliną Orlovą-Orlovskają, kad sudainuot jam gavos dar geriau negu „Tamstoj“, o su Alina susipažinau sakydamas, kad geriau vėliau negu niekad. Greitu metu jie kartu išvažiuoja koncertuot Maskvoj, Pamaskvy ir Pytery. Per gastroles Alina turbūt sugros ir savo naujų gabalų, kuriuose skamba armonika ir komentuojamas Faulkneris. Per interviu sužinojau, kad kai ji sėdi ant palangės, jai vis dar kyla visokių minčių...

-Ar tai pirmas jūsų koncertas bažnyčioj?

-Ne, aš daug groju bažnyčiose, kažkaip taip pasitaikė. Grojau, seniai dar, Kotrynos bažnyčioj, kai pristatinėjau pirmą albumą. Paskui dar Kotrynoj, čia antras ar trečias koncertas, dar Gdanske du kartus bažnyčioj.

-Jūsų iniciatyva įvyksta tokie koncertai, bažnyčiose?

-Aš aišku visada esu už bažnyčią, nes čia gera erdvė. Aišku, labai aidi, šiek tiek sudėtinga, bet turi savo dvasią. Šiaip truputį šventvagiška iš esmės, bet todėl ir smagu.

-Ar jums atrodo, kad žmonės sieja jūsų balsą ir muziką su kažkokiu sakralumu, su kažkuo, kas derėtų skambėt bažnyčioj?

-Šitoj bažnyčioj, kiek suprantu, mišios retai vyksta. Ji atiduota savivaldybei ar universitetui. Aš manau, kad mano atvejis pakankamai leistinas turbūt. Šiaip ar taip yra tekstų, kurie apie Dievą, kur aš apie Dievą atsiliepiu ne visai gerai. Bet aš bent jau pripažįstu, kad jis yra. Nežinau, ar jis man patinka, ar ne.

-Jūs tikit Dievą?

-Aš manau, kad taip, tikiuosi. Bandau tikėt.

-Ar jums dar būna minčių šokt per balkoną?

-Pro langą, ne pro balkoną. Aš neturiu dabar balkono, bet gyvenu penktam aukšte, ir ten du tokie langai dideli. Ir iš tiesų, ypač vasarą, kai atsidarai langą ir atsisėdi ant palangės, jautiesi visiškai gerai, bet yra labai keistas noras, toks net ne noras, aišku, kad aš nenoriu nieko to daryt, nes aš negaliu, net jeigu norėčiau, negalėčiau to daryt, nes turiu tėvus, net jeigu labai blogai būtų, negalėčiau turbūt, taip man atrodo. Bet noras yra toks, labai keistas jausmas, šiek tiek gal skrydžio noras, aš nežinau net taip. Toks traukia truputį. Ir čia ne man vienai, aš kalbėjau su kitais žmonėm, jiems irgi yra panašiai kai kuriems.

-Sakėt, žiūrėsit, kaip publika reaguos į naujus gabalus. Ar publikos reakcija tokia, kokios tikėjotės?

-Šiaip tai jo, nieko aš daugiau ir nesitikiu. Aišku, ta armonikėlė šiek tiek iškart patinka žmonėms, linksma, bent jau kažkaip kitaip. Tu gali pajaust, kad jie bent klauso, tada viskas gerai, jeigu jie klauso, o ką jie galvoja, aš negaliu žinot.

-Atsiprašau, aš tik pradedu susipažint su jūsų kūryba. Kurios buvo naujos dainos?

-Pradžioj buvo daugiau senos, kai vėl grįžo muzikantai, buvo tas Faulkneris. Šiaip nelabai daug naujų dainų.

-Aš gerai išgirdau, antra daina buvo apie žmogų?

-Na, taip, aš mačiau tave po tiltu, ar žmogus tu, ar žvėris? Tavo kaily suko lizdą sidabrinis vyturys. Šitą su smuikininku Simu sukūrėm dar mokykloj kai mokėmės, aktų salėj.

-Patiko man šitas. Dar viena buvo apie širdį...

-Kas sugražins į baltą pradžią mano širdį. Kaune tuo metu dar šiek tiek gyvenau, ją rašiau, kokių metų senumo. Ten labai dramatiška.

-Taip, taip, dramatizmo labai daug.

-Dėl to, kad taip yra Lietuvoj viskas labai dramatiška. Lyriška... Būna klausia, kodėl liūdnos dainos, čia pats kvailiausias klausimas, kokį galima užduot. O kokios gali dar būt? Jedigu aš gyvenčiau pietuose, aš tada suprantu.

-Jums yra skirtumas dainuot rusiškai ar lietuviškai?

-Truputį yra, didelio nėra. Rašyt nėra didelio skirtumo, bet ta kalba vis tiek skiriasi, turi savo nuotaiką, rusų kalba aštresnė, lietuvių minkštesnė, tokia daininga. Skirtingos nuotaikos. Bet tik tiek. Kaip spalvos truputį kitos.

-O susikaupt jums reikia daugiau ties kuria nors kalba, kai koncertuojat?

-Ne, ne. Kai dainuoju, tai nesunku. Kai šneku, pamirštu kartais rusų kalbą, nes nėra su kuo čia šnekėt. Bet skaitau rusiškai dažniausiai, nes ten daugiau visko išleista. Kai dainuoju, lengviau iš tikrųjų. Bet vis tiek mano nėra labai gera dikcija, tai aš nežinau...

-Viskas gerai, ar ne?

-Profesionalai sako...

-Artėja trečias albumas, ar ne?

-Ne.

-Ne? Nauji gabalai...

-Taip yra, bet albumui dar reikia padirbti kažką, pagalvot, dar reikia laiko, reikia negrot, nes kai visą laiką groji, man sunku susikaupt kūrybai. Kažkada tai bus. Aš nenoriu labai skubėt, man nėra labai didelio skirtumo, kada tai bus. Svarbu, kad būtų tikra.

-Kokie tau atrodo naujieji gabalai? Kuo skirtingi nuo pirmų dviejų albumų ar dar ankstesnės kūrybos?

-Visą laiką yra skirtumas. Mes dar vienos nepagrojom... Skirtumas yra, keičiasi ir sudėtis, ir truputį kitaip kuriam, žodžiai truputį keičiasi, mažėja žodžių, tampa jie tokie, man atrodo, labiau aptakūs, bet tikslesni tuo pat metu. Paskutiniu metu imu daug iš literatūros žodžių, nes pati dabar rašau.

-Ką dabar skaitai?

-Dabar mama man davė Turgenevą paskaityt. Dabar skaitau tokį Emanuelį Swedenborgą, buvo toks švedų mokslininkas, 18 amžiuj gal. Jis toks kaip krikščionių mistikas skaitosi. Dar Williamą Blake'ą skaitau paraleliai. O tas Svedenborgas labai įdomus, jis buvo mokslininkas prie Švedijos karaliaus, labai gabus, daug darbų darė, bet tuo pačiu metu ir filosofijoj dalyvaudavo. Jis labai plačiai rašydavo. Kai jam buvo apie 50 metų, jis pradėjo matyti vizijas. Na, kaip vizijas?, Dievas jam pasakė, kad jis turi rašyt dalykus, ir sako, kad buvo danguj, pragare, bendravo su dvasiom, bet kadangi jis yra mokslininkas, šiaip visiškai normalus, atrodo, žmogus, vyras, tai jis aprašė visą sistemą, visą gyvenimą paskui rašė, kaip yra danguj, pragare, bet tai nėra kvaila, pažiūrėk internete.

O Williamas Blake'as buvo britų poetas. Jo, jis romantikas, bet jis labai įdomus romantikas, nėra paprastas romantikas. Dead man matei? Tai tas indėnas sumaišo Johnny Deppą su Williamu Blake'u, nes jo toks pats vardas ir pavardė. Ir ten visos citatos pačios gražiausios tam filme.