Kadras iš "Limbo", kur žmonai atsibosta laukt vyro, tai išvaro maudytis ir žvejot mėlynųjų krabų pelkėj. 

„Submarine“ - submarinas, povandeninis laivas. „Scanorama“ kažkaip sugebėjo tokį brito Richardo Ayoade (serialų „IT Crowd“ aktorius ir režisierius, „Community“ statytojas) filmo pavadinimą paversti „Aš – Oliveris Tate'as“.

Pristatydama filmą Gražina Arlickaitė buvo entuziastinga, tačiau tai tiesiog europinė, britiška indie komedijos apie meniškus hip vaikus versija. Buitiškas pasakojimo stilius, įvairūs užgarsinimai ir užpaišymai, sąmoningas pasakotojo santykis su žiūrovais istorijoje apie moksleivį, kuris ieško merginos ir mezga su ja santykius ir bando gelbėti savo tėvų santuoką lyg nuo jo galėtų kažkas priklausyti. Tačiau visa tai vyksta ne Kalifornijos suberbijoj, o Albione, kur uniformos tamsesnės, dangus niūresnis, makiažas pilkesnis. „Jokių gyvūnėliškų vardų, jokių laikymųsi už rankų, jokių emocijų (tai gėjiška)“, rašo Oliveriui mergina draugystės instrukcijoje. „Seniai mylėjomės“, maždaug taip Oliveris rašo savo mamai, apsimesdamas tėvu.

Jaunystės ir kitokios adolescencijos kultas televiziškame filme. Gera serialo dalis. Bet Lietuvoj nepadaro nei tokių serialų, nei filmų.

Islando Runaro Runarssono „Vulkanas“ - puikiai Theódóro Júlíussono suvaidinta diedukiška drama apie 37 mokyklos direktoriumi pradirbusį („Jie tavęs turi bijot“, sako naujajam) vyrą, kuris išeina į pensiją, tačiau dėl to pradeda siusti. Galiausiai jis suminkštėja ir griebia savo žmoną į glėbį, bet turbūt ją mylėdamas sukrečia smegenis ir ją ištinka insultas. Ją kiek pažiūrėjęs, padvejojęs, gal atiduot į prieglaudą, diedas nusprendžia ją eutanazint. Nujaučiau! Bet tai nežmoniška, visada reikia išlaikyti viltį, todėl šiam filmui rimtas spoileris. Bet jam dar liko anūkas, kuris domisi diedo valtim. Todėl ir nužudė jis savo žmoną – dėl vaikų.

Norvegės Marios Sodahl drama „Limbo“ („Stuporas“) yra neįprasta tuo, kad jos centre yra ne konfliktas, o susitaikymas. Visi stengiasi. Moteris su dviem vaikais atvyksta į Trinidadą pas naftininką vyrą, čia – kitokios odos spalvos žmonės, greitai užklumpantis nuobodulys, žinios apie vyro neištikimybę ir mokytojos, mušančios vaikus liniuote. Norvegų vaikus!

Moteriai nelabai yra kur dėtis, todėl ji bando taikytis. Panašiai kaip Tony Goldwyno rymeike Gabriele Muccino filmo „Paskutinis bučinys“ - neištikimybė nepadaro veikėjų blogais. Galiausiai pasirodo, kad ir aiškios atomazgos filmas neturi. Toks vaizdelis iš gyvenimo. Nelabai įtraukia, bet pažiūrėt daugiaplanius personažus įdomu ir verta.