Interviu su Marijum Adomaičiu prasidėjo dar nesusitarus dėl interviu. „Tavo klyčka buvo Mensonas?“, klausia. „Taip. O tu vis dar moki skaniai gamint valgyt?“, perklausiu. „Dabar aš nebevaikštau pas krišnaitus, pasidariau kabakinis“, sako Marijus. „Gal visgi susitikim dėl interviu?“, klausiu. Marijus Adomaitis – prodiuseris, ant kurio pečių laikosi pusė Lietuvos pop muzikos estrados, pusė didžiausių Lietuvos talentų ir pusė klubų apyvartos. Žmogau!..

Marijus Adomaitis: "Man patinka šita veido išraiška".

-Tavo klientai yra Jurga Šeduikytė, Vaidas, Nesakyk Mamai, Vidis...

-Vidis yra ne klientas, Vidis yra projektas. Mes kartu su Vidžiu darome... Iš pradžių aš pavardinsiu iš komercinės pusės ir netgi pakomentuosiu tą dalyką, ką jūs ten su Linu (Strockiu-Few Nolder – red.past.) kalbėjote, nes man labai patiko jo pasakymas, tik aš nežinau, ar jis aiškiai tai išplėtojo.

Vienas dalykas yra taip. Kūrėjas. Jis dirba kažkokį darbą, kad užsidirbtų pinigų, nes mes Lietuvoj gyvename ir iš to kūrybinio dalyko tu, na, neišgyvensi. Arba būsi labai neturtingas. Tai vieni dirba Maximose, arba Vidis, pavyzdžiui, MTV dirba. Kada jis prie muzikos gali prisiliest? Vidis arba kiti žmonės, nesvarbu. Tik po darbo vakare arba savaitgaliais.  Aš realiai darydamas, sėdėdamas studijoj, ne Maximoj dirbu, ne MTV, o sėdžiu čia ir stengiuosi daryti tą kokybišką komercinę muziką. Aš galiu bet kada prie jos prisėst. Tarkim, man dabar nesikuria ta komercija, aš, ble, noriu kurti kokius nors menus. Ras, patraukiu, visą dieną paskiriu menams, žinai. Aš vien laiko išlošiu, galiu daugiau padaryti savo meninių darbų.

-Aš jokiu būdu nenorėjau pasakyt, kad tu blogai darai. Tu padarai – hitas. Tu padarai – hitas. Bet, kažkaip išėjo iš kalbos, reikėjo apsibrėžt, kas tas popsas, kada jis prasideda.

-Žinai, ką aš vadinu pop? Man tai yra YVA, tas šūdpopsis, o komercija, geras pop, kūrinys, netgi pop...

-Yra geri kūriniai, yra blogi kūriniai.

-Vadinkime gal tuos pop kūrinius komerciniais gabalais. Gal kad gerai parsiduoda. Pavyzdžiui, gerai, viena mano mylimiausių klienčių yra Jurga Šeduikytė ir aš dabar parodysiu.

-Ir Alaną matau...

-Jo, ir Alaniauskas... Tuoj aš parodysiu vieną darbą paskutinį. Čia paukščių kalba ji uždainavus. Bet visiškai, taip spardo man šitas gabalas galvą.

-Vokalinė pusė irgi tavo?

-Ne, žinai, kaip yra su ja kūryba, kaip buvo su „5^th season“ gabalu, su „Smėlio žmonės“, su dar kitais gabalais. Ji atneša savo skečukus, na, tipo, pati užgroja namie, bet ji nėra profesionali prodiuserė. O dabar, ta vieta...

[audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/seduikyte.mp3]

Tai va. Ir paskui aš visą aranžuotę darau, pagal jos melodiją. Kai kuri mūsų kūryba yra... Ėėėhm... Tarkim, šitas gabalas yra mūsų abiejų eksperimentas, nes aš pats save nustebinu su šitu stilium, ir jinai pati save nustebina savo vokalu, nes jis yra visiškai kitoks, ne šeduikytiškas.

-Mariau, kaip tu?.. Yra daug žmonių, kurie zulina, zulina ir nesugeba išlįsti iš stiliaus rėmų, tiek muzikų, tiek iliustratorių, jie, pavyzdžiui, turi kažkokį stilių, o tavęs galima nepažint. Aš matau, Alanas, na, Alanas. Aš net nežinosiu, kad ten tavo. Yra Alano, yra Vaido, kuris yra dar šiek tiek kitoks. Galiausiai, šitas Jurgos, aš net nežinau, koks čia stilius, aš jos apskritai neatpažįstu. Aš nepasakyčiau, kad čia Šeduikytė, išgirdęs iš šono.

Čia pasakytum, kad Alanas?

[audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/0609.mp3]

-Nėra to, nėra to, bet, žinai, kai paklausiau Alano ir Jurgos, tai jau jaučiasi tokie stiliaus panašumai.

-Kiekvienas prodiuseris turi savo spalvą, tačiau pas mane yra vienas dalykas, kuris yra dėl to, dėkui Dievui, mano maksimalizmo. Aš nemėgstu apsibrėžti vienam stiliui, kaip būna, tiktai hauso ir tiktai hauso prodiuseriai. Arba tiktai r’n’b. Kartais tai priklauso nuo nuotaikos. Pavyzdžiui, anksčiau su “Metal on metal” dirbom. Nuotaika tokia nusirauti, pjauti [audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/0700.mp3]

Po trečio gabalo man jau vsio, jau norisi kažką padaryti, kažkokį byto, downtempinį gabalą. Va dabar plokštelė išėjus mano šito gabalo, čia jau konkrečiai mano kūryba, aš tau tik parodau. Kartais noris padaryt vą tokį gabalą, tuoj aš tau nuo skylutės uždėsiu. Dabar Downtown party network remiksą darys, Few Nolderis darys ir plastynka išeina. Australijoj.: [audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/0758.mp3]

New wave’as, new kas čia gavos.

-Žinai, aš muzika mažai domiuosi, bet...

-Aš spalvas tau rodau.

-Jo jo, žinai, aš jau galiu prisipist: La Roux, „Empire of The Sun“, Marius Adomaitis.

-„Empire of The Sun“ man didelę įtaką padarė va tas gabalas (We are the people – red.past.), aš netgi editą pasidariau, kas dabar madoj yra – kai neturi takelio, paimi originalų gabalą ir ten išsikarpai vietas savo kažkokias būdingas. Tuoj parodau tau, va, šitą vietą:

[audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/0830.mp3]

-Man labai patinka šitas. Su kažkokia viltim asocijuojas.

-Grįžtam prie tų spalvų. Tai aš sakau, būna nuotaika va tokią padaryt, paskui būna nuotaika, kai mes su Vidžiu dirbam, tai čia jau viskas, pamirštam visus klientus, čia yra mūsų abiejų kūryba, mūsų abiejų projektas, kur mes tolygiai sėdim ir dirbam ir kuriam.

-Kaip vyksta tas darbas, jeigu Vidis, jis niekuo negroja?

-Oi! Tai žinai, aš visada sakiau, kad tikrasis prodiuseris yra tas žmogus, kuris turi ir klausą, ir tuo pačiu yra garso režisierius, nes yra daug žmonių, kurie padaro gabalus, bet tie gabalai neskamba. Nusiunčia kokiam leibeliui, leibelis, ok, mes neturim ausų, pasikviesim savo draugelius, parodysim. Prodiusai paklauso – nu blet, mintis gera, bet saundas chujnia. O geras prodiuseris yra tas, kuris ir tą, ir tą sudėlioja.

Kaip pas mus su Vidžiu darbas vyksta? Realiai, mes einam per tembrus, nes ieškome saundo, spalvas, o po to, žinai, aš įgroju vieną akordėlį, kitą ir mes sprendžiame, kaip padaryt. Gal davaj visgi bosą darom va tokį lėtesnį. Galbūt daugiau jo, pas mane rankytės yra, daugiau aš prie to prisiliečiu, bet realiai mes fifty ant fifty padarom.

-O kaip jį vadint? Skonio nukreipėju? Jis turi kažkokį skonį...

-Ne. Pas mus žinai, koks yra dalykas – realiai aš vieną muziką klausau, jisai kitą klauso, o čia mūsų susitikimas, ką mes čia darom. Pavyzdžiui, gabalas „I‘ll be gone“. Nėra tai visiškai ta spalva, ką jis kaip dydžėjus groja, nėra mano spalva, ką aš kaip prodiuseris kuriu, bet gavosi va toksai. Po to kitas gabalas – „Who shot the silence?“, ir paskutinis, su Kathy Diamond.

-Kodėl prodiuseris, o ne kompozitorius, pavyzdžiui?

Nežinau, čia ta terminologija. Tai kompozitorius... Matai, muzikos prodiuseris yra tas žmogus, kuris ir kuria, ir užsiiminėja tuo promotionu, ir tais visais dalykais. Kompozitorius turbūt tas žmogus... Pavyzdžiui, kai aš Vokietijoj buvau, man net nepatogu buvo... Aš ten gyvenau ir aš dirbau prie vieno projekto „Wagnerio remiksai“, prie to albumo dirbo Bugge Wesseltoft, Kauno džiazuose buvo...

-Čia tas Wagneris, mėgstamas Izraelyje?

[audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/1112.mp3]

…dar vieną remiksą darė Brian Eno, legenda, U2 prodiuseris. Prie tokių projektų teko prisiliesti. Kaip ten visi užsieny pripratę? Vienas kompozitorius, kitas aranžuotojas, trečias instrumentuotojas, ketvirtas suvedinėtojas, penktas masteruotojas. Manęs klausia, kas aranžavo tavo gabalus. Sakau, aš. O kas kompozitorius? Aš. O suvedimą darė. Ir taip pačiam jau nepatogu: „Aš“. O masterį kas darė? „Aš dariau“. Tai iš vienos pusės parodo mūsų maksimalizmą, kad mes daug darom.

-Aš manau, kad tu esi kompozitorius.

-Taip, taip, taip, aš kompozitorius, bet kompozitorius... Aš ir tuos techninius dalykus darau. Aš tada kompozitorius plius garso režisierius, lygu muzikos prodiuseris. Taip išsilanksto.

-Muzikos mokyklą kažkokią baigei tikrai.

-Taip, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Taigi su gabale „Test“, aš ten panaudojau fagoto garsus, tokie [audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/1243.mp3] ir po to, kai Vidis nusiuntė, pati Jazzanova chebra klausė: „Kas ten per tembras? Čia sintezas kažkoks negirdėtas?“. Sakom, čia fagotas yra. O fagotas dar kitaip rašosi bassoon ir vienas žymiausių kūrinių yra sukurtas: [audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/1303.mp3] Jeigu pažiūrėsi rusų multikus, tai visur jis vaizduojamas labai charakteringas instrumentas: pailgas, vamzdelis. Mane labai užkabino, saksofonas ant hauso dedamas, triūba, tai klasikiniai nuvalkioti bajeriai, o fagoto tai niekad nebuvo.

Aš turiu dar kitą mintį: turiu draugelį sitaristą, kur indai groja. Padaryti gabalą su ja, bet ne kad pirlintų bele ką, bet kokį nors elektroninį [audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/1349.mp3].

-Man atrodo, jis buvo gan populiarus prieš kelis metus tarp hiphoperių.

-Kas? Sitara? Bet ji naudojama buvo [audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/1357.mp3]. Ji buvo naudojama kaip temytė, o aš galvoju ją panaudoti kaip atmosferinį instrumentą. Daug kad jis prigrotų ir su efektais užkočioti, kad girdėtųsi gyvi obertonai.

-Žmogus, klausantis daug muzikos, pats nekuriantis, visada gali patart. Aš jau siūliau Vaiperiui tokią idėją. Išgirdau, kad Jay-Z ir daugybė kitų naudoja europoptrance gabalų semplus. Aš pagalvojau, jeigu ruspopą padaryt, su grūzovu hiphopu, kaip juos dabar vadina, nebe hiphopas, bytsai, va.

-Vienas, va, gabalas. Aš nemgėstu žmonių, su kuriais dirbu, vadint klientais, nes gaunasi kaip pas daktarėlį nueini. Gal vadinkime atlikėjais, kuriuos prodiusuoju. Yra tokia atlikėja Monika Liubinaitė, kuri dabar laimėjo Klaipėdoj džiazo kažkokią pirmą vietą, padrobnasty nežinau, ir išvažiavo į štatus, į Berklį, laimėjo kažkokią kelionę, tai aš jai albumą darau, bandysiu ją ant „Silence“, irgi į savo šaiką, nes „Silence“ dabar šeima tokia konkreti gimsta. Ir jinai... Žinai, kaip būna su atlikėjais. Ateina jis, sako aš nenoriu daryt šūdo, noriu daryt gerą muziką, kokybišką alternatyvią elektroniką. Ir aš žinau, kad daug yra žmonių, kurie ateina, pasidaro ir radijas neima, koncertų neturi, gaunasi taip, kad parodo mamai, tėčiui, draugams, į fraipą įsideda -  viskas.

-O yra tokių, kurie pas tave taip ateina?

-Jo, tai senais laikais būdavo. Aš ten broken beatą padarau, hausą, kažkokį triphopą. Dabar atėjo šitas žmogus, Monika, aš išgirdau pas ją talentą ir viskas – sakau, davaj, klausyk, apsiimam albumą, aš tau padėsiu, va, būtent, čia jau prasideda ne kompozitorius, o muzikos prodiuseris, padėsiu pralįsti į tą „Silence“ pusę. Vienas gabaliukas, kad susidaryti nuomonę, aš tau parodau spalvytę. Čia va visi mano archyvai mano muzikos padaryti, čia visko yra, nuo Igno i.v., patys pirmieji mano klientai – Atlanta, aš tada remiksą dariau, ir SEL bele kiek pradirbėta.

-Dragūnas apie tave labai geros nuomonės.

-Na, va, čia ta Monika: [audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/1728.mp3]

-Hitas !

-Kaip bus su prasukimu, man įdomu, labai svarbu ne tik gabalas, bet ir komanda – realiai. Aš kažkada su Simona Jakubėnaitė esu padaręs gabalą „The way I feel“. Jį grojo viena radija, kita radija. Jeigu būtų toks prasukimas kaip su „I‘ll be gone“, visa šita šaika.

-Vidis pažįsta visus žurnalistus, išskyrus tuos, kurie šiemet įstojo į pirmą kursą.

-Dėl to labai labai svarbu yra komanda. Tu paminėjai šitą gabalą – hitas. Jeigu surinkus teisingą komandą, galima iš jo padaryt taip hitą. Bet kalbant ne tą hitą kaip mes čia kalbam Lietuvoj yra hitai, blet, radžiai chujadžiai, bet padaryti, vadinkim, elitinės elektroninės muzikos hitą.

-Aš tai matau firmą: tu prodiuseris, Vidis direktorius, Strockis, Jazzu su Somovu...

-Matačius (Arūnas Matačius – TV prodiuseris) labai daug prisideda prie prominimo. Yra. Šaika, šaika. Nenorint kartotis, pas mus jau yra viena female, Justė, jai stilistika nubrėžta, dabar ateina dar viena mergina. Dabar ji turi nesikartot, tai mes pasiėmėm kitą stilistiką. Jai patinka visas tas Sonar collective, tas Jazzanova, į tą pusę, tai dėl to mes darysim jai tokią gelmiškesnę muziką. Tokią močniūchą.

-Koks tolkas tokiems žmonėms, kurie ateina pas tave, nieko negroję, kaip jiems?.. Ką jie sako apie savo savigarbą? Sumoka tau pinigus, gauna gabalus ir sako, kad čia jų gabalas, kai aplink visi kalba, kad čia ne jie patys kūrė.

-Labai geras pastebėjimas. Realiai, dabar pavardėm neminėsiu, man labai atsibodo dirbti, kai tu... Žiūrėk, yra šaltkalvis, grūžčikas ir dar vienas, kuris ten kranus sujunginėja. Pasidaro projektą ir pasivadina ten kaip nors, blet, „Gelmių mergaitė“, ar ne? Bet tipo jie dydžėjai, nori būt dydžėjais. Ateina jie pas prodiuserį, pasidaro gabalą ir po to rašosi: „Gelmių mergaitė remix“. Čia ir prasideda – visi galvoja žmonės, kad jie patys darė. Dabar kai tu padarai gabalą, na, iš mūsų elito dainininkų, tarkim, Šeduikytės gabalas „5^th season“. Visi žino, kad ne ji kūrė gabalą, kad ne ji sėdėjo prie kompo, nes dėl tų šaltkalvių neaišku, gal ir jie patys sėdėjo ir tada automatiškai tu, prodiuseris, lieki savo vietoj, patenkintas, nes visi žino... Pagauni mintį? Visi žino, kad dainininkė dainuoja kažkieno kūrybą, o dėl visokių projektėlių, kurie ateina ir po to rašosi savo vardą, kad remix, automatiškai susidaro nuomonė, kad jie patys kuria. Na, pagauni.

-Man atrodo tai tas pats, kas nusipirkt mašiną ir sakyt, kad pats padarei. Iš vienos pusės savigarbos neturėjimas, iš kitos pusės klausytojų negerbimas.

-Bet taip vyksta pasauly.

-Nežinai?, yra tokie „Birdy nam nam“. Šių metų electro hitas. Tokie gal kiek stilistika senoki, bet gerai pjauna. Irgi ten keturi didžėjai, visą laiką buvo didžėjais, o šiemet išleido albumą. Aš galvoju, gal irgi...

-Na, taip. Tam reikia skirti laiką. Jeigu tu tikrai nori būti geriausiu arba vienu geriausiu, tu turi koncentruotis ties vienu daiktu, va, moterys gali vienu metu ir vaiką judinti, ir skalbti, ir prosint marškinius. Mums reikia labiau susikonkretizuot į vieną. Prodiuseris turi sėdėti studijoj. Dabar atvirkštinis variantas. Kodėl aš dabar pradedu groti laivus ir groti kaip didžėjus? Dėl to, kad, mano nuomonė tokia, aš noriu būti savo srity geriausias, ką čia dabar mano chebra didžėjai groja po 10 metų, aš čia pradėsiu groti, juokingai atrodysiu. Bet aš kalbėjau su Solčiu (Saulty – didžėjus nuo Druskininkų), Soltis sako, daug yra žmonių, daug yra prodiuserių, kurie savo muziką irgi nori pristatyti. Tu juk nekuri vien tik atlikėjams ir kitiems, tu ir sau kuri muziką. Tai yra normalus dalykas ir labai normalus dalykas. Nesvarbu čia tas stažas, čia dešimt metų, ar kiek, ateina pristatyt savo kūrinius, ir didžėjaut, savo kūrybą rodyt, savo editus, savo remiksus. Bet kai būna didžėjai didžėjai didžėjai ir pyst vieną dieną išleidžia albumą, tai manau, kad nueina pas kokį nors prodiuserį.

-Galbūt patogiau didžėjaut savo puslapy. Leidi savo editą ir gali niekas nežinot, kad čia tavo editas. Jau turi domėtis, nesuprasi iš oro, nes didžėjus šiaip dažniausiai būna fonas. Nebent atveža ką nors iš užsienio, konkurencijai sau padidint ir tada stovi, žiūri į stabuką, kaip jis keičia plokšteles.

-Žinai, kame yra dalykas, fainas niuansas? Kai didžėjus šiaip groja kažkokius gabalus, nenoriu pridėt nieko blogo, bet tuoj privesiu mintį, groja kitų gabalus ir visi jam lankstosi ir pamiršta, kad jisai tiktai parinkinėja tuos kūrinius, bet pagarba yra tiems kompozitoriams, kurie kūrė tuos gabalus. Bet yra labai fainas niuansas, kai didžėjai, ir jų tikrai daugėja, mūsų tarpe, žinai, kai jie groja savo gabalus, savo remiksus, savo kūrybą, tada gaunasi... Supranti? Žymiai įdomiau. Ne man kalbėt apie didžėjus.

-Sėdim tokiam rūsy, kaip po vandeniu, šnekam apie didžėjus, apie pusiau laivus, o laivus pamirštam. Galim dar apie trečią lygį pakalbėt, jau kad ne remiksas, o tu atsineši instrumentus, su draugais, pavyzdžiui, ir atlieki.

-Live performance. Tai labai gražus dalykas. Žinai, tik su laivais yra biškį toks niuansas – tu turi gabalą lėtą ir greitą gabalą, tu laivo metu, su Abbleton programa, tu nelabai juos gali sujungti. Tai techniškai yra sudėtinga. Tu kaip didžėjus gali – lėtas gabalas, gali biškį sulėtint, tą pagreitint, žinai, juos visus gražiai sujungti, o kai tu laivus groji, dažniausiai, kai aš groju ir mano kolegos groja, yra vienas tempas nustatytas. Dėl to tu negali lėtą grot ir, pyst, iškart greitą. Nesusimiksuos gražiai.

Turiu omeny būtent tą kompiuterinį laivą. Instrumentai kitas dalykas. Kai esam elektronikos atstovai, tada vėlgi turi būti ta pati elektronika. Nebent nemiksuotas laivas, tada tu gali groti lėtą, gali groti simfoniją, gali dramenbeisą grot, tu va [audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/2613.mp3], vėjuką paleidi ir viskas. Bet jeigu tu nori, kad tavo laivas skambėtų kaip miksas, yra techninių niuansų, kurių tu negali padaryti kaip didžėjus galėtum padaryti. Bet tu gali laivo metu daugiau bajerių padaryt. Tarkim tavo gabalas užima penkias minutes, tu grotum kaip didžėjus, tai tu gali jį trisdešimt minučių groti. Gali, pavyzdžiui, kai įkrenta į baudą, į skylę, gali pagal publiką tasyti juos dešimt minučių, gali penkias minutes, jei jauti, kad jie jau nori, kad išlaisvintum, pyst, paleidi kojytes. Su laivu daugiau gali fiškių daryt.

-Kiek tų metų Vilniuj gyveni?

-Pradžioj buvo „Funkadelix“ grupė. Buvo Andy Lau, buvau aš, buvo Ščiogolevaitė. Susikūrėm 98-ais metais, man buvo 15-16 metų. Tai buvo pati pradžia. Tada Kaune, pas Arą Žvirblį dirbau, pas Liną, brolį mano. Po to, baigęs mokyklą, išvažiavau į Vilnių, mečiau mokslus, nes akademijoj pajutau naftaliną. Turėjau gerą dėstytoją, labai šiuolaikiškas buvo, mus leisdavo į Sankt Peterburgą, į roko operą „Jesus Christ Superstar“, į Švediją, visur važinėjom. Pamačiau ten, kad bulšitas visiškas vyksta akademijoj. Pradėjau dirbti pas Gediminą Zujų, tris metus padirbau, grįžau į Kauną, išvažiavau į Hamburgą, po to susipirkau aparatus ir čia esu, Vilniuj, gal treti metai, gal ketvirti.

Žinai, kas dabar fainai? Man chebrytė sakydavo [audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/07/2845.mp3], o pažiūrėk, mes, pavyzdžiui, dirbam su Cicinu, dirbam dar su kažkuo, vardina tuos atstovus. Sakau, wait a minute, palaukit rybiata. Ir dabar gavosi toks fainas dalykas, kad dauguma atlikėjų, gerai, aš su tais visiškais popsistais nedirbu, bet iš scenos, tarkim Alanas, jis vis tiek darydavo popsą, gražų popsą, bet tas gaunasi paradoksas, kad ateina dabar chebra darytis saundą kitaip. Lygiai taip kaip su Mantu buvo. Mantelis grodavo savo rokelį, tatatata, po to mes padarėm „Mantas kitaip“, kur koncertavom, įdėjau electro, biškį niureivo vietomis užpjaut. Ir dauguma atlikėjų, kurie yra estradiniai atlikėjai, jie ateina biškį taip darytis - paelektroninti.

-Kai saka, traukia reputacijos magnetas.

-Tai ir gavosi tas dalykas, kad išlaukti, nes tu gali greitai pasiduot. Mano manymu, labai gerai, kad aš išlaukiau, nepasidaviau į tą popsą, širdy tikrai niekad nebūčiau pasidavęs, visada esu už kokybę, ir dabar tas ratas kažkaip atsisuko ant manęs, kad taip gražiai gaunasi viskas.

-Kodėl ne tikru vardu, kodėl ne tikru vardu? Su slapyvardžiu pradedi kurt kažkokį sau prisiskirtą vaidmenį. Pasiimi slapyvardį ir tu pradedi vienur vienoks, kitur kitoks būt.

-Aš tau paprastai labai ir trumpai galiu atsakyt į tą klausimą. Kai kūrėsi „Funkadelix“, mes planavome užkariauti užsienį. Ir mano mintis buvo tokia, kad Mario tiesiog neužteks, nes mano pilnas vardas yra Marijus, tai mane daug užsieniečių vadina Mario. Tinka, viskas, tas pats vardas, tik kita kalba. Bet Mario yra toks personažas, dar atlikėjas štatuose r‘n‘b muzikos, reikia dar kažkokio priedo. Adomaitis. Užsienyje? Na, kaip čia skambės. Daug tokių niuansų. Neišsižadu savo šeimos, neišsižadu pavardės, bet sceninis vardas man tiesiog neskambėjo. Dėl to, tuo metu, senais labai laikais, klausiau bossanovos muziką. Kažkaip bossanova, basanov, Basanov.

-Aš vienu metu galvojau, kad tai tikra tavo pavardė. Basanovas. Galvojau, rusų kilmės kažkoks vaikinas.

-Bajeris kažkada buvo. Vienas garsus režisierius sako, nu tai, ką Basanovas, jie rusai, o jo brolis, kad geriau čia Lietuvoj prasisukti, pasikeitė pavardę į lietuvišką – Adomaitis. O dar kai buvau Vokietijoj, daug kalbėjom su mano buvusiu vadybininku Vytu Sondeckiu, garsaus dirigento Sauliaus Sondeckio sūnum, mes kai dirbom prie visų tų didingų projektų, vaikščiojom į vakarėlius, kur susirenka Warner Bros., Universal atstovai, daug bendrų projektų šnekėjom. Tai kažkaip pasiteisino tas Basanovas. Man asmeniškai jis labai patinka.

-Simona, apie kurią šnekėjom, tai ta pati Simona, apie kurią aš galvoju?

-Tai buvo dar prieš jiems tampant pažįstamais. Aš su ja susipažinau, kai prieš dešimt metų grojau „Jesus Christ Superstar“ operoj Švedijoj, grojau orkestrėly, susidarė tas miuziklas iš trijų dalių: choras, roko grupė ir orkestras. Aš orkestre grojau, ji chore dainavo, o roko grupėj dabartinis grupės „Little dragon“ pianistas. Ir jis kai atvažiavo, aš galvojau, na, reikia pažiūrėt, kaip jie atrodo, žiūriu, kliapačius Hawkinas, mano draugelis, na tai, dabar aš jau dylinu reikalus, kad padaryt fyturingą su jais. Mes kartu su Vidžiu, čia naujam albumui.

-2005 m. apie tave rašydavo „Lino Adomaičio brolis“, dabar apie tave rašo Marius Adomaitis. Ar tas slapyvardis kaip nors buvo susijęs su tuo, kad brolis daro savo, tu savo?

-Žinai, iš vienos pusės taip. Kiekvienas mes kaip ateinam, taip ir išeinam po vieną. Norisi būti nepriklausomu, universaliu. Kad tarkim netapatintų, žinai. Realiai tai mano tas pavadinimas kaip ir nebuvo daugiau Vakarams, kad nebūtų tas Adomaitis, man tiesiog neskambėjo. Graži pavardė Lietuvoj, bet aš kažkaip įjungiau užsienietį savyje, kažkaip skambėjo. Bet žinai, kai būdavo, Liną elpliusu vadindavo, o ten sakydavo „brolis minusas“. Tai tokie dalykai šiek tiek išbalansuoja.

-Dabar galima užsieniui daryt Lietuvoj. Dabar tu sėdi darai sau, draugams...

-Čia kita tema. Labai fainai, kad dabar per tą internetą galima bendradarbiaut su užsieniu. Nes lygiai taip pat buvo, kai maispeisas atsirado, parašiau aš Miguel Migsui, kuris mano dievukas, prodiuseris, didžėjus, iš San Francisko, išleidęs labai daug rinkinių, muzikos, groja tą san franciskinį hausą, ir parašiau jam, noriu padaryt tau remiksą. Aišku, persimečiau, savo vardais, su kuo esu dirbęs, o dirbęs esu su daug tikrai tų atlikėjų, ir jis atsiuntė man vokalus, padariau gabalą „Can‘t get through“, kuris išėjo jo albume, tarp tokių vardų kaip Crazy P, kas domisi, Simon Grey, mano mylimiausias prodiusas, australas, Hamburge gyveno. Tas yra fantastika, kad iš šito taško tu kreipiesi į užsienį, kad save prominti, o po to gauti gigus, koncertus.

-Nuo kokių 95-ų lietuviai stengias ne tiek padaryt gerai, kas tau gavos, kas tau sekas, na, zajabys padaryta, ir visi stengiasi ne tai, kad daryti gerai, kaip tabamių grupė „Skamp“... Aš džiaugiuosi, kad yra kitaip, kad padaro gerai Lietuvoj ir iš čia eina į užsienį. Kaip dabar yra „Silence“, kur nuostabi chebra surinkta, visi originalūs.

-Aš su tavim sutinku, kad, žinai, kiti, būna, čia nieko nepadaro, bet plėšo maikutę, kad mes čia į užsienį lįsim. Tu čia padaryk kažką gerai. Čia tu padaryk kokybiškai ir tada tu galvok apie kažkokį lindimą. Nes labai juokinga – nachuj čia, Lietuvoj, žinai. Na taip, čia Lietuvoj nėra tos rinkos, taip, į užsienį reikia lįsti, bet tu padaryk čia, užsirekomenduok, rodyk kokybę.

-Jūs su „Silence“ turit planų visą leidybinę firmą atidaryt?

-Šita tema yra tokia, kad viskas, kas susiję su „Silence‘u“, šnekėt reikia su tėtuku. Tėtukas yra Vidis. Niuansų nežinai. Žinau, kad yra atstovai, mūsų albumas pasirodys, Justės albumas solinis pasirodys, vieną gabalą dariau, darė ten netgi, nevardinsiu, nesvarbu, paaiškės savaime, išeis Lino albumas, Few Nolderio... Tiek žinau informacijos. O ten kas, kokie grojimai? Man Vidis kaip tėtukas paskambina – tą ir tą dieną, ten ir ten grosim. Ir labai yra gerai, nes anksčiau sukuriu gabalą, bet aš neturiu kaip prakišti, kur prakišti, dabar jau atsirado kontaktų. Būdavo padarai gabalą ir paskui net nesinori... Padarai gabalą ir rodyt savo draugams prodiuseriams, kad pažiūrėtų, kokių perliukų pridėjai?, žinai? Nėra to prasukimo. O dabar yra labai gerai. Mes sukuriam kartu su Vidžiu gabalą ir aš po to viskas, atsipučiu. Jisai tvarko, nusiunčia, va, kai buvo Gilles Petersono, kur išleido „Test“ mūsų, nusiuntė, antrą dieną iš „Defected“ kontraktas pareina.

-„Test‘as“ labai geras. Kai aš jį išgirdau, aš net nežinojau, ką aš klausau. Nes, žinai, būna dažnai, kad klausai su kažkokiu išankstiniu nusistatymu. Aš važiavau, klausau, matau, muzika mane varto mėto, aš grįžtu, klausiu brolio, koks čia gabalas, sako, ai čia Vidžio „Test“.

-Mane erzina tas dalykas, kai žmonės sako Vidžio, o jį erzina, kai sako Mario. Tai yra Mario ir Vidžio gabalas. Būdavo, nueinam į „SiSi“ laidą per Zip FM, ir tipo, mergos: „Bet Vidi, koks geras tas naujas gabalas“. Ir taip: „Ė, rybiata“. Ir: „Na, taip taip...“. Lygiai taip pat ir Vidžiui, kai ateina kažkas, ir sako: tai yra Mario gabalas, „I‘ll be gone“, bet pamirštama, kad su Vidžiu dviese sėdėta buvo.

-Dėl tos leidybos man iškilo klausimas, ar jūs ruošiatės pardavinėt, ar tik ant koncertų eit? Nes viską vagia. Strockis, mačiau, djscene pareiškė: yra linkomanijoj, nieko aš nedarysiu. Aš gal irgi siunčiausi, neatsimenu. Man atrodo, ištryniau. Vieną, vieną kopiją parsisiunčiau.

-Faktas, kad vien grojimui, faktas, nes dabar iš muzikos viskas vagiama. Bet kad grojimas, tu turi užsirekomenduot savo muzika.

-Aš toks kaip turintis politikos ar vilčių ar ambicijų, ne tiek gal pats sudalyvaut, bet kad būtų patvarkyta. Pavyzdžiui, būtų elektroninis parašas, visi atsisėda prie kompo ir tu negali, pavyzdžiui, prisijungti ir rašyt, kad tu esi mic torrentas pavyzdžiui. Pavyzdžiui, kaip Few Nolderis susigalvojo sau slapyvardį, atsidarė kompą, paspaudė, ką čia. Tu mic torrent, pavyzdžiui, negali rašyt, nes tu gimsti, gauni vardą pavardę ir savo elektroninį parašą ir tu visą laiką esi Marijus Adomaitis. Man atrodo, tada būtų lengviau menedžint tuos gabalus. Aš draugei tą aiškinau aiškinau, ji teisininkė, aš irgi teisę studijavau, bet pamačiau, kad paėmė žurnalistika, pagriebė, nebegalėjau nieko daryt, nebeidealizavau, grįžau, rašau toliau. Sako, bet kaip tada su skolinimųsi ir mainymu. Nes jeigu visi turi tą elektroninį parašą... Aš tau galiu paskolint klaviatūrą, tu man irgi gali paskolint. O kaip su gabalu?

-Aš nepagaunu tavo minties.

-Supranti. Tu negali vogt. Jeigu yra elektroninis parašas, tu prisijungi prie kokio nors puslapio, mato, kad prisijungė Marijus Adomaitis. Ir tada jeigu tu vagi gabalą ir jis neturi kažkokio skaitmeninio votermarko, kad iškart sureaguoja kažkoks softas, kad tu vagi tą gabalą, ir, pavyzdžiui, tu gauni areštą arba baudos. Arba tave atjungia nuo interneto.

-Būna. Yra toks dalykas. Tu turi laužtą instrumentą muzikinėse programose, ne su visais taip yra, ir jeigu būna internetas įjungtas, tave pričiumpa ir išmeta, viskas, negali toj programoj naudot to instrumento, nes tau išmeta lentelę – va, čiulpk bybį.

-Tai link to eina.

-Tas yra labai gerai. Nes dabar tai, nu blet...

-Man atrodo, kad dar neverta nurašyt tos idėjos, kad muziką bus galima parduot. Kaip kūrinį.

-Tai aišku, kad negalima. Ne, ne, ne. Bet čia taip sunku sugaudyt. Tas pats, kas išvalyk visą internetą nuo pornūchos. Na, neįmanoma.

-Dabar taip atrodo, galbūt bus įmanoma.

-Vienur legalizuota, kitur ne, bet kaip susekti, kad būtent Lietuvai neprieina, o Vokietijai, jeigu legalizuota, ten prieinama.

-Dabar tu jau negali pažiūrėt tų klipukų, nes rodo, kad This video is for US only. Pagal IP seka. IP dar nėra elektroninis parašas. Asmeniškai nenustato, kas tai per žmogus, koks jo amžius. Tos sienos vis tiek gal kažkaip atsiras.

-Esmė yra, kad nesustos muzikos kūrimas, kad, nu blet, visi vagia, tai neapsimoka kurti, ji toliau vyks, bet daugiau chebrytė žiūrės ne į radijas siuntinėt ar kažką ten, o daugiau savo grojimui, žinai, nes tikrai įdomu, kaip ne pagal fonogramas dainuoja, o iš viso, kas klubuose darosi. Visi žmonės eina elektronikos paklausyt.

---

Artimiausi Marijaus Adomaičio pasirodymai – liepos 17 d. Elektronikos muziejuje per Zip FM gimtadienį, ir liepos 25 d. Nidoje, „Silence Night“.