Juliaus Narkūno nuotraukos.

Ramūnas Keidūnas gali mane pašiepti, kad žaisdamas gynėju kairiam krašte nesu nė karto rimtai kaulo priešininkui atvėręs, tačiau turi rimtai susijaudinti, kai apakintas azarto stoja prieš mane su stalo teniso rakete. Daugeliui susirinkusių į vėl vietą pakeitusio, populiarumo vengiančio, vasarą jau penktus metus atidarančio festivalio „Supynės“ (jie rašo su „ū“) miškus ir paežeres stalo tenisas tik rekreacija, man tai – sportas. Kai rezultatui esant 20:19 jis paduoda servą tiesiai į tinklą, aš rėkiu iškišęs liežuvį kaip Jordano ir O'Nealo hibridas ir žmonės aplinkui išsiskirsto, turbūt užleisdami man gyvybinę erdvę iš pagarbos.

Sunku laikytis metinės festivalio tradicijos, kai kasmet ne bandyti grįžti į tas pačias vėžes reikia, o prisitaikyti prie naujos aplinkos, tačiau nublokštas į Širvintų rajoną, į niekurio vidurį, lietuvis griebiasi savo darbštumo savybės ir Aurelijus Barauskas susivokia negalintis išvardyti Lietuvos rajonų, kurie ribojasi su Kaliningradu.

Visose vietose, kur „Supynės“ bandė įkurti savo taborą, atsirasdavo šalia gyvenančių technofobų, kurie skambindavo policijai ir skųsdavosi, kad karvių pienas pasidarė rūgštus, per daug žemų arba kad vuvuzelos skamba geriau. Šįkart iki susitikimo vietos Aukštaitijos nacionaliniame parke teko nuo plento takeliais baladotis pusvalandį ir tik tada pajusti, kad tavo pomėgis yra saugus. Kaip antspaudas tam prie įvažiavimo riogsojo užklimpęs 37 tonų sunkvežimis, prie kurio buvo surengta konstruktyvi alaus klubo diskusija, ką vairuotojas darė blogai ir kaip to išvengti ateityje. Jis taip įstūmė organizatorius į sunkmetį, kad Juliana Špundova, nelaukdama ryto, Nerijui Damaševičiui pareiškė, kad ji yra tik paprastas promo žmogus ir neturi dirbti klijuodama įeiviams apyrankes.

Su tamsa atvažiavę įeiviai lūkuriavo keliolikos minučių eilėje ir stebėdamiesi vartė gautus plastikinių butelių paruoštukus, į kuriuos turėjo mesti nuorūkas. Kiti tempė savo vandenį, palapines, miegmaišius ir didelius pokus saulėgražų du kilometrus nuo egzotiškojo geležinkelio. Visi patekę į vidų pripažino, kad dešros buvo daug. Tiek daug, kad su savimi buvo galima pasiimt tik saulėgražų. Tikras oktoberfestas.

Pernai „Supynės“ pasikvietė ir gyvai instrumentais muziką atlikančių, ir dainuojančių, šiemet iš jų liko tik ofbytinis ir buitiškas talentas kaip visas Kaunas Golden Parazyth ir visų elektronikos mėgėjų išglostyti „Avaspo“, kurie susigrūdę ant mažytės didžiosios scenos gitarom ir takeliais brazdino garso sieną be eiles deklamuojančios vokalistės Gabrielės Labanauskaitės. Dažniausiai jos poezija pradeda erzinti, tačiau ir be jos nekas.

Nuo dešros lengva išeiti, o aš ieškau, kaip susieiti. Kol aktyviausieji guža į vidų penktadienio vakarą, su Dominyku Kunčinu šiepiam dydžėjus, o Mindaugas „Lori Pyrstas“ kažkam garsiai, kad aš girdėčiau, aiškina apie mano atleidimą ir kad aš išduodu portalo idėją ar kažką panašaus. Atrodo, stolkeris kabinėjosi prie kiekvienos mano idėjos, bet nesuprato, kad aš įgyvendint bandau ne portalą, kuris tik įrankis, o padaryti Lietuvos ekonomiką orientuotą į meną.

Three years since I wrote that song, now the future's all wrong. Turbūt tai tokia pat beprasmiška idėja kaip Šambalos okupavimas. Pro šalį tuo metu praeina etatinis mano kritikas ir sparingo partneris Martynas Lekstutis, išsišiepęs lyg pranešimų spaudai apsiskaitęs. Galbūt aš patekau ne ten? Rolandas Jarušauskas taip pat gina įrašų leidimą, sako, kad jam nuobodu klausyt gyvai atliekamų dainų, kurias jau girdėjo įraše. Todėl jis klauso dainų, kurios skamba taip pat kaip tos pačios dainos kitoje to įrašo kopijoje. Kad prie pralaimimos kovos gendančiai mano nuotaikai būtų dar prasčiau, jis pripažįsta, kad aš „Stereo 45“ lazaniją taip mėgdavau todėl, kad su Martynu Praškevičium jie į ją dėdavo natrio gliutomato.

Kol jis kalba apšviestas protarpiais pasirodančios saulės, nuo Matulo pasislėpę, per alaus šlangą skrandžius prisipumpavę, siaučia parkūro mylėtojai, Andrzejus Tuniewiczius, gyvenimo sporto šaka pasirinkęs futbolą, nes jam šio žaidėjai gražesni už krepšininkus, kabinėjasi prie manęs, jam nepatinka mano tricepso forma, Barauskas su drauge supasi ant vienintelių festivalo supynių, o žeme pamažu pradeda ropinėti dehidra devyngalvė.

Bręsta pagrindinis vakaras. Moterys, gėdydamosis savo nuogumo, lenda į vandenį ir bando skandintis, tačiau instinktas jas ištraukia atgal. Su Keidūnu stebimės, kodėl jos taip gėdijasi, nes mes esam ok su jų nuogumu, mums jis problemų nekelia, tačiau tai turbūt ta nepaaiškinama moters prigimtis. Tuo metu mažojoje scenoje, aplink kurią burtis jaukiau, nes ji stovi tarp medžių ir palapinių, kažkas atkreipia mano dėmesį įdomiu skambesiu ir aš smarkiai nusiviliu, pamatęs, kad tai Vitalijus Puzyriovas, kurio naglo žvilgsnio aš iki soties atsižiūriu per dvi antradienio valandas. Ir Markas „Splinteris“, kurio pavardės Lietuvoje niekas nežinoma, o britiško interneto kemsyne iškast neįmanoma.

Kadangi Linas Strockis sakė, kad kuria tik naujus remiksus, jo ir Leono Somovo (ar jam kas nors pasakys, kad lietuvių kalboje galūnių vardininke neturi tik moteriški vardai?), pasirodymą praleidžiu, per tą laiką sužinau, kad studijuoti medicinos į Kauną studentai važiuoja ne tik iš Libano, bet ir Ispanijos bei Portugalijos, ir išklausau Marijaus Širvinsko iš „Alfos“ entuziazmo, kad festivalyje visur – vieni kadrai, kur bespausi mygtuką, ten nuotrauka gausis. Taip tie fotoaparatai veikia.

Kitą, dar sunkesnį rytą dangus niauktas ir piktai lyja, o šalia manęs stovi Martynas Kazimierėnas, iš monopolį turėjusio „Utenos“ kiosko tik šaldytuvas pustuštis likęs, Kazimierėnas tiek atsipalaidavęs, kad negali prisiminti ir ištarti, ką dirba, kažkokioj viešoj įmonėj, kažką su daiktais, o kažkuriame automobilyje žmonės klauso „The Prodigy“, geriausios visų laikų roko grupės, o aš niekaip negaliu pamiršti tų pralaimėtų dviejų stalo teniso partijų kažkokiam ilgaplaukiui, kurias žaidžiau anksčiau mačų su Keidūnu. Užtat „Spartakiadoj“ prieš du metus nugalėjau visus. Kuris?

Lieptelis, that Pedro built.