Ten, kur gyvena konservatoriai, viskas nespalvota, duona iš pelenų ir pižamos ašutinės.

Šią savaitę Vilniuje įlėkęs į provėžas apsivertė automobilis ir tai, iš ko mes juokdavomės Lenkijoje, dabar mums atsijuokia: Vilniaus keliai tapo kaip valkatos švarko alkūnės – lopas ant lopo.

Šią savaitę Romanovas šoko ant kedžio ir prišnekėjęs, kad Darius Maskoliūnas pardavinėja rungtynes, išspyrė jį iš trenerio posto. Matyt garsiajam šokėjui kažkas atsitiko po gegužės devintosios eitynių, gal komunizmas su rusiškumu sukibirkščiavo, nes umom jevo niponiat'. Užtat „Žalgiris“ galėjo pažaisti taip, kaip moka, pasirodyti, kokie yra iš tikrųjų, kaip tos rinktinės su Marčiulioniu, kuris prašydavo Garasto tik nesikišti.

Šią savaitę konservatorių niūskūlas Mantas Adomėnas su Mečiu Laurinkum ir premjero patarėju pristatė knygą apie lietuvišką konservatizmą „Libertas ir pietas“, laisvė ir dar su malda, kad nebūtų tik laisvė, tai yra, liberalizmas, kai darau ką noriu, bele pelną neša.

Įdomiausia buvo matyt Valentinavičių linksmą ir net kvatojantį, o girdėt Laurinkų dėstantį savo kompleksišką konservatizmo supratimą. Tiesa, pirmasis ne tik negailėjo kritikos konservatoriams, bet ir ieškodamas konservatyvizmo atspindžių Vyriausybės veikloje pirmiausiai paminėjo energetiką, energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Nepanašu į idėjos išraišką, labiau į didaktinį ar kokį ten materializmą. Laurinkus išsakė mano mintis: maždaug, daiktai ideologijos neturi, čia tiesiog būtinas dalykas.

Adomėnas vieną kartą sakė, kad konservatizme nėra vienos idėjos, o už keliolikos sekundžių jau teigė, kad jam būdingas tradicijos tęstinumas, gero iš seno ir gero iš naujo derinimas, tačiau nepripažino sau prieštaraująs ir liko prie savo ypatingo įsitikinimo, kad konservatizmas priklauso nuo istorinių sąlygų. Kitaip ir būti negali – pavyzdžiui, „Jėzus tave myli“ net tam pačiam žmogui skirtingu paros metu skirtingai suveiktų, ką jau kalbėt, jeigu pasakytum kaimynui.

Ideologinis perbėgėlis, gal net bėgiotojas Vladimiras Laučius į knygos pristatymą neatėjo, pareiškęs, kad ji neįdomi ir šiandien „Delfi“ publikuoja interviu su Algiu Ramanausku, kuris konservatorium apsireiškė antrą kartą. Pirmąjį – kai stojo į partiją. Dabar jokiomis idėjomis (nuthin, zero, zilch) per kelerius metus nenustebinęs dalyvis stabdo savo narystę, nes jam nebepatinka prieš gėjus su ekstravagantišku pilku kostiumu lakstęs Kazimieras Uoka. Kur Algis buvo, kai Uoka rūpino leidimą neonacių žygiavimui per kovo 11-ąją? Turbūt kūrė dar vieną dainą savo nedviprasmiško pavadinimo grupei „Visi naciais būkit greitai“, o nepritarti gėjams yra nemadinga.

Laučius iki šiol negali suvokti, kaip gali būti sekuliari valstybė, valdžios ir bažnyčios atskyrimas, ir kad kažkas tokiomis sąlygomis sakosi esąs krikščionis, besivadovaujantis dekalogu ar panašiai. Tai kur čia prieštaravimas? Bažnyčia visiems privalomų sprendimų neleidžia. Į žodžio laisvę įeina ir galimybė pasakyti, jog esi krikščionis. O jeigu esi krikščionis nebūtinai esi dvasininkas.

Tačiau jeigu esi konservatorius, esi prieš homoseksualų santuokas. Mantas Adomėnas man pasirodė kaip baigęs Kembridžą ir sugebantis be problemų veikti tarp idėjų ir realybės. Kam nors gali užkliūti nebent itin platus jo išsilavinimas, diskutuodamas jis leido sau ir pasieruditinti, pakalbėti posh english ir ispaniškai tarstelti, tačiau aš esu įsitikinęs, kad jis neleistų sau leptelti tokio dalyko kaip Kubilius: „Naktim reikia miegot“. Tipo, mes čia LRT susitvarkysim.

Kol kažkas paskiau bandė sukonfliktuoti su Adomėnu dėl į lietuviškas mokyklas einančių lenkų Vilniaus apskrity, Valentinavičiaus akys svajingai plaukiojo po pasižavėjimo britų naujuoju premjeru, tipo, kad Lietuvoj būtų kaip užsieny, o Laurinkus bandė demistifikuoti žodį „saugumas“, sakė, neva saugumas nieko nesaugo, tik užsiima žvalgyba ir kontržvalgyba, tipo, Lietuvoj nebūtų saugiau, jei čia nebebūtų šnipų.

O šiandien Darbo partijos narys Kęstutis Daukšys žengė svarbų žingsnį į kovą prieš progresą ir pateikė siūlymą apmokęstinti genetiškai modifikuotą maistą.