Viskas, ką jūs perskaitėte internete, yra virtualu. Jeigu virtualu, reiškia netikra. Jeigu netikra, ar tikrai abejojate, kad nukrito Lenkijos lėktuvas, ar jums tiesiog pasirašius devynioliktu slapyvardžiu per dvi dienas skyla tapatybė ir jūs nebežinot, kuo tikėti?

Dalia Grybauskaitė, šią savaitę komentuodama Lenkijos valdžią ištikusią nelaimę, minėjo „dvi ir abi valstybes“. Ar tai akivaizdi nuoroda į Ržečpospolitą, ar aš įsipainiojau tarp eilučių? O jeigu tai yra užuomina, tai kodėl? Ar prezidentė prabils apie kokį nors naują pageidaujamą Lietuvos politikos etapą, pratęsiantį geriausias XVIII a. tradicijas?

Įsivaizduoju, kaip tokiu atveju pradeda trūkčioti Ryto Kupčinsko veidas – žandai plasnoja kaip drugelis, kojos pakyla nuo žemės, oras vibruoja nuo jo blakstienų. Ponui Kupčinskui atrodo, kad leidus lenkams rašyti savo pavardėse „W“, nukentėtų lietuvių tapatybė. Tada reiškia, kad ir žydai savo sinagogose su savo religija, ir musulmonai savo mečetėse su savo pamaldom griauna Lietuvos kultūrą. Tik pradeda melstis ir nebegali Kupčinskas vietoj nusėdėt, eina gelbėt Lietuvos, darbo savo nepadaro, kenčia Lietuva.

Kai aš jo klausiau, ar amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai rašo mūsų pavardes pagal tarimą, jis nutylėjo. Nemanau, kad lietuviams reikėtų mokytis visų kalbų visų tarimų ir visų rašybų, tačiau paspausti w,q ir x juk įmanoma. Tas velnio revanšizmas...

Tuo tarpu lenkai savo ruožtu žlugdo politinę sistemą, taip pat kaip jų draugai lietuviai drausdami politinę reklamą. Politika – nešvarus ir blogas reikalas, nėra ko jį reklamuot. Tai ne mano mintis, tokias išvadas reikėtų pasidaryti iš tokių prastų sprendimų. O jeigu politika yra blogas dalykas, tai kokie yra politikai? Blogi.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis jautriausiai reaguoja į klausimus apie žalos atlyginimą iš Rusijos. Šią savaitę jis rengė susitikimą partiečiams ir jo pabaigoje pabrėžė, kad viskas, ką jis čia pasakė yra skirta partiečiams, ir jeigu jį kas nors pacituos žiniasklaidoje, jis visas kalbas, kad būtų gerai Minske pastatyti kovos už istoriją (gudai bando Mindaugą sau priskirti) centrą, neigs. Pasijaučiau suvedžiojamas, tvirkinamas ir išnaudojamas. Jeigu partiečiams viena, o už partijos ribų kita, tai ko vertos visos ministro pozicijos? Kada jis sako tiesą?

Su Petru Gražuliu susipažinau netyčia. Ėmiau interviu iš vieno Seimo nario, kai radikalas nusprendė pasiteirauti, kaip tam sekasi, ir neklausęs, kuo mes čia užsiėmę, prisėdo pareikšti savo nuomonės. „Pasiilgau sovietinių laikų. Aš už diktatūrą, nes demokratija manipuliuoja žmonėmis“, buvo įspūdingiausi jo žodžiai. Tačiau paklaustas jis turbūt viską neigs.

Rusijoje šią savaitę toliau vyko vidinė drama: Putinas interpretavo Džiugašvilio veiksmus Katynėje, teigė, kad to gruzino veiksmams pateisinimo nėra, tačiau vardydamas jo nusikaltimų pavyzdžius minėjo ne rusų tautą, o sovietinius piliečius. Maskvos meras aiškino, kad Džiugašvilio portretų Maskvoje reikia tam, kad būtų išlaikytas istorijos objektyvumas. Lyg pripažinus jo nusikaltimus, Antrojo pasaulinio karo rezultatai, kuriame kovėsi ne tautos, o režimai, pasikeistų.

Daug įvairių nuomonių Rusijoje, tačiau jie jau sintetina informaciją.

Lietuvos futbole – ne geriau negu politikoje. Vilniaus „Žalgirio“ fanai su kur kas entuziastingiau skanduoja „Įveiksim šūdą geltoną“ ant vėtros negu šūkius savai komandai. Aišku, būtų smagu, jeigu jie galėtų sulaukti lygiaverčio atsako, dabar tik pati „Vėtros“ komanda priešinosi išpuoliais, ir pirmavusi pralaimėjo 1:2 po gražaus Andrejaus Nagumanovo įvarčio.

Donskis šią savaitę priprojektavo, kad mūsų istorija nedalyvauja dabartyje. Elementariausias pavyzdys, kad jis persistengė aklai bandydamas paapologezinti Kristiną Sabaliauskaitę („Bet bene svarbiausias Kristinos Sabaliauskaitės romano kontekste man yra mūsų praeities pavertimas sava“ - savos praeities pavertimas sava? Pirk sviestą sviestuotą!), yra pagal 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktą ir 1920 metų gegužės 16 Steigiamojo Seimo rezoliuciją atkurtos Lietuvos Respublikos veikimas.

O kol Lietuvoje labai blogai, Didžiojoje Britanijoje priimtas įstatymas, pagal kurį po metų bus pradedami atjunginėti autorių teises pažeidžiantys vartotojai. Tikriausiai tai pasibaigs teismais, kad interneto tiekėjai negali stebėti, ką veikia vartotojai, tačiau jeigu tokie ieškiniai laimės, bus ieškoma kitų būdų kaip užkirsti kelią vagystėms.  Taip norėtųsi sudalyvauti tokiam progrese, kur leidžiami įstatymai.