RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

„Nekaltų žmonių žudymas yra nuobodu“

Lenda pas žydus į tamsą. 

 

Vakar „Kino pavasaryje“ įvyko ir lietuviško filmo premjera. Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Specialistė“ dalyvauja „Trumpame konkurse“.



Tai filmas apie aklą merginą, kuri nori būti garso specialiste. Ji gyvena bute su taip pat akladrauge, kur jos rūko balkone, pačios darosi valgyti ir keikiasi matais su tokiu pasimėgavimu lyg joms režisierė patarė taip daryt. Įdomu, kaip toji mergina suvaldo didelį garso įrašų aparatą, tačiau tai žiūrovas turi išsiaiškinti pats – neparodo Beinoriūtė, nei kaip specialistė išmoko valdyt mašiną, nei paklausia, kaip sugalvojo tai daryti, neaišku, ar mergina gimė akla ar tokia tapo, nei liudininkai pasakoja apie jos ryžtą ir užsispyrimą. Akla ir dirba garso režisiere – tik konstatuotas faktas.

Mergina keikiasi daugiau negu trys mafijozai Vytauto Dambrausko „Ryboje“, tribjūte Emiliui Vėlyviui ir jo įkvepėjams Ritche bei Tarantino. Tie elegangtiškai sudėliodami kirčius į reikiamas vietas žaidžia domino ir važniausias prasitaria apie tai, kad lenkų gauja pavogė jo kokaino siuntą. Kitų dviejų banditų torpedos išlekia tą krovinį perimt sau. Severija Janušauskaitė šaudo iš pistoleto su duslintuvu ir liejasi skaitmeninis kraujas, o kitos gaujos plikis visus išspardo pasisukęs reikiamu kampu į kamerą, tai neatrodo labai lame.

 

Filmas baigias tiesiog įpleišiant to važniausio paaiškinimą, kad jis viską surežisavo, kad visi išsipjautų. Blogai. Per tas kelias minutes spėjo nustebint važniausią vaidindamas labai įtikinamai. Ne kiekvieną dieną pamatysi iš LMTA išeinantį bajeviką, bet šitas yra bedvasis.

Geriausias „Trumpo konkurso“ filmas – rumunės Ancos Mirunos Lazarescu „Tylioji upė“. Nuobodu apie rodomą laikmetį sužinoti iš radijo pranešimų („Darbininkai sveikino Ceausescu“), tačiau scena, kai į pasienį įvažiuojantys du vyrai su moterimi bagažinėje yra tikrinami pasieniečio, yra labai gera: mašina stovi, laisvė neartėja, o kareivis pastebi, kad suklastotame leidime į pasienį vieno iš bėglių pavardė yra su klaida, paprašo, atidaryti bagažinę, apsivemia vienas bėglys.

Vengro Attila Tillo beprasmis „Siaubūne“ kaimietis tėvas savo fermoje elgiasi kaip Kim Jong-ilas, badu marina ir oriniu šautuvu apšaudo vergą (!), tampo už plaukų savo pastojusią dukrą ir kai jam girtam nepasistoja, verčia tą vergą ant savo žmonos. Puikiai vaidina Szabolcsas Thuróczy, su idiotišku sadizmu, tačiau trūksta to vergo ryšio su likusia šeima.

Rumuno Adriano Sitaru „Laisvas plotas“ - hardkoriškas natūralizmas pagal paskutinių metų Rumunijos tradicijas. Į namus grįžusi namų šeimininkė susėda su kaimynkom aptarti, kas čia vyko, ir jos tiek pliurpia, kad titruotojas nespėjo titrų dėlioti. Patrauklus tamprios kaimynystės vaizdelis, aš su kaimynais kavos negeriu ir nepastebėjau, kad kas gertų. Siužeto čia mažai, įdomu kaip tos kaimynės bendrauja ir viena kitai pateikia informaciją, su meile ir kartu sarkazmu pasakoja, kad lyg tai šeimininkės sūnus į plotą striperių nesivedė.

 

Lenko Grzegorzo Jaroszuko „Nelaimėliai iš šaldytuvo“ - egzistencialistinė komedija. Jis stereotipiškai primeta, kad supermarkete dirbantys žmonės yra nelaimingi ir tie nelaimingi žmonės žiūri laidą „Nelaimingiausi žmonės“ ir joje dalyvauja. Dalyvauja vaikinas su mergina, nes tokį gyvenimo tikslą jie sugalvojo, kai tą padaryti, sugalvoti gyvenimo tikslą, liepė parduotuvės direktorius. Galiausiai galite sužinoti, kad jums nebūtina būti nelaimingu, tiesiog grab a boy and grab a girl. Aiškus publikos favoritas. Kitų vakar matytų trumpametražių neaptarinėsiu dėl menkos jų meninės vertės.

Oskarui nominuoto Agnieszkos Holland „Tamsoje“ kiek mažiau juokingas, nes veiksmas vyksta Holokausto metu. Keidošiūtė, skaitau ką tik gautą pranešimą, sako, kad Holokausto tema kiek pabodusi. Jinai beširdė. Antro pasaulinio karo istorija baiginėjasi, tačiau vis dar nėra baigta, Ne vien todėl, kad Lietuvoje nėra plataus suvokimo apie lietuvių dalyvavimą jame, apie tai, koks beprotiškas dalykas tai buvo, todėl nauji II pasaulinio karo kampai dar lys, o su naujais kampais ir seni rodysis kitoje šviesoje, bet ir todėl, kad tik beširdžiui gali pabosti beprasmės žmonių mirtys. Viena yra žinoti, kad Holokaustas yra blogai, ir tai beždžioniškai kartoti, kita – į tai įsijausti.

 

Istorija šio filmo yra labai gera. Tai pasakojimas apie Lvovo biškį santechniką, biškį vagį Leopoldą Sochą, kuris apsiima iš pradžių už pinigus, o paskui jau iš geros valios slėpti žydus kanalizacijoje, į kuriuos leidžiasi ir meilės trikampis – žmona su dukra, vyras ir jo, kaip vėliau paaiškėja, nėščia meilužė. Viršuje už tai pyksta jo žmona, o šalia nuolat malasi nacių kolaborantas, buvęs Leopoldo draugelis kalėjime. Tas dabar džiaugiasi, kad gali gyventi žydų butuose kaip pasakoje. Socha taip įsitraukia į žydų gelbėjimą, kad net palieka savo dukterį iškart po pirmos komunijos.

14 mėnesių iš tikrųjų grupelė žydų praleido Lvovo požemiuose, todėl kai filme jie išlenda, Socha šaukia „Tai mano darbas“. 14 mėnesių nematė šviesos, todėl žiūrėti tą filmą nėra labai paprasta – menkas prožektoriaus spindulys vos apšviečia veidus, todėl juos sunku įžiūrėti. Holland taip pat trūksta ir tvirtybės, kadangi dažnai ji tiesiog leidžia įvykiams bėgti, neišryškindama detalių. Kartais atrodo, kad gelbėjami žydai yra vieno Holokausto dalyviai, o šalia šaudomi – visai kito.

 

Nežinau, kur filmo „Another silence“ vertėjas studijavo anglų kalbą, kad išvertė į „Kitokią tylą“. „Different silence“ yra „kitokia tyla“, different rodo požymio skirtumą, „another“ rodo skirtumą eilėje, iš aibės daiktų. Ir sakydamas, kad „ mom can't shoot the shit in hoops“, sūnus peikia motiną ne už "šaudymą iš lanko", o už prastą krepšinio žaidimą. Vertėjas net nepažiūrėjo, kas tie „Raptors“ į kurių rungtynes skuba tėvas su sūnum, praleido tą pavadinimą.

„Kitą tylą“ režisavęs Santiago Amigorena pasirinko istoriją, kuri bandyta suregzti taip mandrai, kad einama iš krašto. Tas tėvas su sūnumi, policininkės šeima, yra nušaunami, ir policininkė eina keršyt. Nušovė vyrą su sūnum, prasideda linijos pjaustymas – ar ji jau žino, ar tiesiog jų nesulaukdama grįžtančių dėlioja vaiko kaladėles? Ar tas rodomas jaunuolis ir yra žudikas? Galiausiai šita pynė baigiasi maždaug po trečdalio filmo, kai policininkė nuvyksta į Pietų Ameriką, paskui tą žudiką. Ten baigiasi ir įtampa, kuri buvo nukreipta į klausimą, kas yra žudikas, toliau tęsiasi paprastos gaudynės su paprastu kerštu. Ir tos gaudynės yra pretekstas parodyti, kad nors Pietų Amerika yra skurdi ir iš Kanados perspektyvos gali atrodyti bauginančiai, ten gyvena dažnas yra paprastas, nuoširdus ir pasirengęs padėti. Reikėjo jam tiesiog dokumentinį filmą kurti.

Filmas baigiasi moralu, kad kerštas sucks. Žmogaus teisių išėjimas į pirmąjį politikos planą didelį iššūkį sukelia visam veiksmo filmų žanrui. Bet jie turbūt įgaus kitokių pavidalų. Kartais reikia užlenkt kokį diktatorių.

 

Karvė

Vargšas Holokaustas - kažkas sau leidžia jo nesureikšminti...

Skelbti naują komentarą

CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas įsitikinti, jog jūs esate žmogus, ir sustabdyti automatinį šlamšto siuntimą.
3 + 3 =
Išspręskite šią paprastą matematinę užduotį ir įveskite atsakymą. Pvz., jei užduotis yra 1+3, įveskite 4.
By submitting this form, you accept the Mollom privacy policy.

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.