RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

Psichiatras Raimundas Alekna: „Viliuosi, kad esu prisidėjęs prie žmonių pasveikimo“

Raimundas Alekna 

-Jūsų profesija – psichiatras, ir esate politikas. Ar dažnai žmonės politikoj žiūri dėl to į jus skeptiškai ir su nepasitikėjimu?

-Aš nejaučiau to. Priešingai, niekas neakcentuoja mano profesijos, nes aš jau nuo 1994-ų metų esu politikas gana aktyvioj visuomeninėj veikloj. 1995-ais buvau Panevėžio vicemeras, tarybos narys, atsakingas už kultūrą ir sportą. Ten jau mane labiau identifikavo kaip besidomintį kultūra, žinančiu sveikatos apsaugą, nes buvau ne tik psichiatras, bet ir Gydytojų sąjungos tarybos narys.

Visuomeninė veikla šiek tiek užtušuoja tiesioginį identifikavimą, kad tu esi kažkokios siauros specialybės atstovas.

-Jūs esat Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narys. Jūs esat labiau Tėvynės sąjungos ar Lietuvos krikščionių demokratų narys?

-Aš šiaip tuo metu, kai stojau į partiją, stojau 1993-iais metais, aš save labiau identifikavau su konservatoriais. Su tuo konservatizmu, nuo kurio krikščioniškos vertybės nėra atsiejamos ir kurios yra sudėtinė to dalis. Tai krikščionys demokratai, tai nėra, kaip daugelis suvokia, tiesiogiai susiję su religija.

Krikščioniškumas, šalia to, kad aš esu giliai tikintis žmogus, krikščioniškumas man dar yra ir vertybių prasme ne vien tik tai, kas susiję su religija, tai yra daugiau ir tai, kas susiję su savęs identifikavimu kaip lietuvio, kurio tėvai, proseneliai gyveno šitoje teritorijoje, kurie turėjo savo vertybes, kurie ypatingai vertino šeimą, savo praeitį, šaknis, tradicijųs perdavimą iš kartos į kartą, turint galvoj, kad mes nesam ta tauta, kur krikščionybė yra mūsų tikėjimas visus du tūkstančius metų, tai iš tikro yra ir tas mūsų turtas, tas bagažas, ateinantis iš amžių glūdumos, jis yra įvairesnis, ne vien tik siaurąja prasme.

Tas netrukdo, o tai kad apsijungė politinės partijos, turėdamos tam tikrus tikslus, kažkokius ir panašumus, ir skirtumus, bendro valstybinio tikslo, tai yra viskas gerai. Tas klausimas, kurį jūs iškėlėt, suponuoja, kad yra tam tikra takoskyra, kad yra krikščionių demokratų sparnas, kuris šiek tiek skiriasi nuo konservatyvaus. Tai kažkuria prasme yra, į gyvenimą reikia žiūrėti plačiau, nėra vien tik juoda ar balta, bet yra žymiai platesnis spalvų spektras, ir gebėjimas savyje sutalpinti kuo platesnį tą spektrą problemų ir vertybių suvokimo, yra tik privalumas. TS-LKD partijos ir ateitis, ir perspektyva tuo atžvilgiu yra kur kas geresnė susijungus.

Tie skirtumai, tie akcentavimai tokio siauro spektro, siauro rato vertybių ir laikymasis vien tik jų, neįsileidžiant kažkokių naujovių, ar tai būtų krikščionys demokratai, ar tai būtų konservatoriai, tai tik vieni kitus nuskurdina.Ta simbiozė yra žymiai vertingesnė, tiek pačiam žmogui, tiek jeigu tu dirbi valstybės labui, tiek pačiai valstybei. Ji yra lankstesnė, tokiu atveju, sakyčiau, daugiau vietos improvizacijai. Priešingai, dogmatiškas laikymasis vienokių nuostatų, keičiantis gyvenimui, nematant, kad tos nuostatos trukdo ir stabdo, tai yra daugiau silpnumo požymis. Žmogus, kuris nebijo įsileist naujovės, žmogus, kuris turi bazinius vertybinius dalykus, kurie yra tvirti ir nekelia abejonių, jis yra žymiai atviresnis naujovėms. Kur nėra to gero pagrindo, jis bijo, kad tos naujovės jam išjudins pamatus tų vertybių, kurios, na, kurias jis tarsi turi.

-Mano galva, konservatoriai vis tiek liks labiau pasaulietiški negu krikščionys demokratai. Krikščionys demokratai vis tiek labiau palaikys bažnyčią, jeigu klausimas bus kraštutinis, reikės apsispręsti.

-Nemanyčiau. Jeigu yra kažkokių pagonių ar laisvamanių Tėvynės sąjungoj, tai jų yra tiek mažai, kad aš jų nežinau. O visus tuos žmones, kuriuos žinojau iki susijungimo su krikščioniais demokratais, tai visi žmonės giliai tikintys, nuoširdžiai tikintys, turintys tas vertybes, kurias išpažįsta krikščioniškas tikėjimas, ir tas susijungimas nebuvo dirbtinis, jis buvo natūralus. Manau, kad abi pusės ieškojo, kad kažko trūksta, ir surado.

-Ar daug tarp psichiatrų krikščionių?

-Mano pažįstamų – taip.

-Ar jums teko dirbti su egzorcistu?

-Ne, tiesiogiai, ne.

-Diskutuoti, bendradarbiauti?

-Tiesiogiai diskutuoti, jeigu aš gerai prisimenu, prieš daugelį metų vienoj radijo laidoj. Bet dabar net negalėčiau... Ar tas egzorcistas buvo įrašytas atskirai? Aš žinau, kad buvo laida, kur buvo mano mintys ir egzorcisto, jeigu neklystu, iš Ramygalos. Tai buvo pakankamai seniai...

-Ar jūs klausydamas to įrašo radot kažkokių bendrų taškų?

-Taip, taip, taip. Aš daugiau radau bendrų taškų ne kaip psichiatras, o kaip psichoterapeutas, nes aš praktikuodavau dar ir psichoterapiją. Aš esu Psichoterapijos ir psichoanalizės centro steigėjas. Šiuo metu nepraktikuoju, mano licenzija todėl pasibaigusi, bet kai dirbau, radau panašumų. Bendras tikslas – padėti žmogui, kad jo savijauta pagerėtų, kad jo gyvenimo kokybė keistųsi ir taip toliau.

-Ar egzorcistai ir psichiatrai dirba tame pačiame lauke?

-Psichoterapeutas... Kalbant apie Lietuvos psichiatrus, tai didžioji jų dalis kalba su medikamentais. Gydymas medikamentais, psichoterapija ir egzorcizmas yra skirtingi dalykai. Egzorcistai jie nedirba su medikamentais, tai vieną aš žinau tikrai, lygiai taip pat kaip psichoterapeutai – jeigu jie taiko psichoterapeutinį gydymą, tai jie netaiko medikamentinio gydymo. Tai yra tam tikros technikos, kurios padeda žmogui surasti būdus, kaip jam funkcionuoti, kad jaustųsi geriau, kad pasiektų tai,.. suvoktų, ko jis nori ir žinotų, kaip tą pasiekt.

-O kaip psichoterapeutai... Ar psichiatrai? Psichoterapeutai, turbūt reikėtų sakyt...

-Psichoterapeutai. Galima sakyt psichologai-psichoterapeutai arba psichiatrai-psichoterapeutai, nes tai yra podiplominės studijos, kurios suteikia žinias, žmonės išmoksta technikas, turi supratimą apie psichodinaminį žmogaus modelį, kaip jis funkcionuoja ir kaip jam galima padėt, kad jis jaustųsi, na, geriau negu kad jaučiasi esant tam tikroms situacijoms.

-Kaip psichiatras gali padėt žmogui suvokt ar apsispręst?

-Jeigu jisai turi psichoterapinių ir psichologinių žinių, jis gali padėt susivokt, bet ne medikamentų pagalba – psichoterapinių technikų taikymo. Tai yra labai ryški takoskyra tarp gydymo vaistas ir psichoterapijos. Aišku, gydymas vaistais taip pat turi tam tikrą aspektą psichoterapijos, nes vaistai turi placebo efektą, nes jie veikia tiek, kiek tu tiki, arba jų veikimą gali sumažint savo netikėjimu, kad jie veikia. Geras vaistas tas, kuris turi tik 40 procentų placebo.

Jūs tikriausiai žinot, kad daromi tyrimai, grupės, kurios nežino, ką gauna, ir žiūrima, kaip ta medžiaga veikia, kiek tie simptomai išnyksta, savijauta pagerėja vartojant. Ir tie žmonės, kurie nežino, jie galvoja, kad gauna tuos vaistus, ir jiems savijauta pagerėja. Ir tada lygina – kiek ta grupė, kuri gavo tuos vaistus koks procentas iš jų pasveiko lyginant su ta grupe, kuri gavo placebo.

-Tai galiausiai viskas labiausiai priklauso nuo žmogaus noro keistis?

-Taip. Tikėjimas. Žmogui visada reikia kažkokių autoritetų. Ir tie žmonės, kurie serga, dažniausiai, viena iš tų priežasčių, jie kažkodėl nuvertina savo gebėjimus ir dėl to jie patenka į tokias situacijas ar būseną, kur pasireiškia tam tikri simptomai. Kad žmogus išeitų iš tos būsenos arba išsprestų tas problemas, kurios susijusios, ar su jo gyvenimu, ar su jo savijauta, jam reikalinga arba tas gydytojas, kuris duoda vaistus, ir jis tada tiki, kad vaistai jam padeda ir jis pradeda jaustis geriau, arba tas psichoterapeutas, kuris padeda, ir kas kreipiasi į egzorcistą – tas egzorcistas. Galutiniam rezultate žmogus vis tiek pats padaro.

-Italijos egzorcistas Gabrielis Amorthas tą patį sako, aš taip supratau – jeigu žmogus nepripažįsta Bažnyčios autoriteto, jam egzorcistas negali padėt...

-Taip.

-...jį siunčia pas psichiatrą...

-Taip.

-... ir tas sako, kad tai psichinė liga.

-Taip.

-Sakot, sergantis žmogus nuvertina savo gebėjimus. O kur tada yra riba tarp nepasitikėjimo savimi, aprašomo net žurnaluose, ir kur prasideda liga?

-Liga, jeigu mes kalbam profesionaliai apie ligą, tai ligos yra surašytos tarptautiniam ligų klasifikatoriuj ir aprašytos, kokie simptomų deriniai sudaro kokius sutrikimus, susirgimus. Turi būti tam tikras tų simptomų derinys, kad mes galėtumėm konstatuot, kad tai yra susirgimas, nes daugelis tų vadinamų simptomų yra kitą kartą tiesiog normali reakcija į gyvenime pasitaikančias situacijas, ar kažkokius natūralius procesus. Tai gali būti liūdesys, nerimas, jis gali būti taip vadinamas egzistencinis. Depresija – daugiau diagnostinis vertinimas...

-Chroniškas liūdesys?

-...bet liūdesys netekus artimo yra natūrali gedėjimo proceso fazė. Lygiai taip pat kaip pyktis. Tai gali būti susiję su netektim, lūkesčių praradimu ir panašiai. Nerimas tave bando išjudint veiklai kažkokiai. Tai yra signalizuoja, kad tu galbūt užsiimi ne tuo, ką turėtum daryt. Kad tu turėtum galbūt imtis kažkokių veiksmų. Lygiai taip pat baimė signalizuoja, kad yra pavojus, bet kada yra išgyvenami tie jausmai, tos emocijos visiškai neadekvačiai tai situacijai ir tie išgyvenimai nebepadeda apsisaugot, prisitaikyt toj situacijoj, o tiesiog trukdo, tada jau yra liga. Nes šiaip, natūraliau, tie visi išgyvenimai mums signalizuoja apie kažkokias problemas, kurias mes privalom spręst. Jie tada padeda mums išgyvent. Bet jeigu jie yra tokie stiprūs, kad jie mus stabdo, arba verčia mus elgtis neproduktyviai, neadekvačiai, tada jie dar labiau pasunkina mūsų situaciją.

-Elgesys neadekvatus, neproduktyvus vis tiek yra pačio žmogaus sprendimas, ar ne?

-Jeigu jisai sprendimą neadekvačiai elgtis priima sąmoningai, suvokdamas, tai jau kito vertinimas, kad jis neadekvačiai elgiasi. Jisai elgiasi adekvačiai. Kitas gali tik galvot, kad pirmasis elgiasi neadekvačiai, nes jis gali neturėt pakankamai informacijos, kokie motyvai privertė tą žmogų taip elgtis. Bet jeigu žmogus įsisąmonina, suvokia, kodėl jis tai daro, viskas yra tvarkoj.

Čia yra tam tikra, dažnai ginčai būna, ir sovietmečiu būdavo, kad artimieji žmogų uždaro į psichiatrinę ligoninę, nes jis elgiasi taip ir taip, nes jie mano, kad tai visiškai neadekvatu. Iš tikrųjų, specialistai įvertina, kiek tai adekvatu, kiek ne, nes artimieji mano, kad tai neadekvatu.

Aišku, yra tam tikri elgsenos modeliai, vertinami, kad jie liguisti ar ne, pavyzdžiui, polinkis į savižudybę, gali būti vertinamas kaip labai adekvatus žingsnis. Tam tikrom aplinkybėm – taip. Jeigu tu esi kažkoks karys ir tau gresia, pakliuvus į nelaisvę, didelės kančios ar dar kažkas, tai priėmimas sprendimas, kad tu tiesiog nusižudai, jis būdavo karo metais visai adekvati reakcija, bet taikos metais tai niekaip nėra traktuojama, kad tai normalu, nors diskutuojama dėl eutanazijos – žmogus, jeigu serga nepagydoma liga, jis kenčia dėl to, visame pasaulyje yra diskutuojama, kiek jis yra laisvas pasirinkti tai nutraukti, nėra taip vieninga.

Apskritai, kalbant apie žmogaus egzistenciją, jo elgesį, nėra aiškių konkrečių atsakymų,.. ties kuriais nebūtų galima diskutuot. Yra susitarimas. Galutiniam rezultate tas susitarimas fiksuojamas įstatymais ar bendrom gyvenimo normom, ir jų laikomasi. Ir jeigu bandoma jas peržengt, būna tokie vertinimai.

-Ar jums teko pagydyt šizofreniką?

-Man neteko nieko pagydyt, aš tik viliuosi, kad esu prisidėjęs prie pačių žmonių pasveikimo. Iš tikro, pabaigę Kauno medicinos universitetą, mes įsivaizdavom, kad galim kažką pagydyt. Mus taip mokė tokio mąstymo būdo, bet galiausiai, anksčiau ar vėliau, visi suvokia, kad iš tikro žmogus sveiksta, tu gali jam padėt pasveikt, bet pagydyt – ne. Tu gali jam paskirti vaistus, kurie gali padėt žmogui pasveikt, gali padaryt operaciją, kuri gali padėt pasveikt. Yra žymiai daugiau faktorių nei tik gydytojo teisingas veikimas, kuris lemia, ar tas žmogus pasveiksta, ar ne.

-Ar psichiatras-psichoterapeutas visada periminėja paciento būkles, būsenas ir nuolat pats save tiria, kas yra ADD, šizofrenija, depresija, supranta per save jo būsenas?

-Tas psichoterapijos mokymasis, daugelis tų psichoterapinių mokyklų savo programose numato privalomą asmeninę terapiją. Tas sveikimo procesas, savianalizė, savistaba yra ko gero vienintelis būdas, kad suvoktum, kaip tos psichoterapinės technikos veikia ir kaip žmogus keičiasi, kokia ta dinamika. Vien tik teorijos išmanymas, žinojimas ir bandymas taikyt, nesuvokiant, kaip tie procesai vyksta, yra labai sudėtingas, slidus reikalas. Sunku jausti tą savo pacientą ir klientą, kaip jis jaučiasi, kaip kitimai vyksta.

Tas empatinis ryšys, gebėjimas suvokti, įsijausti į tai, ką pacientas išgyvena, ką jis jaučia, yra didelis privalumas. Ir tada rezultatai paprastai būna geresni. Tas suvokimas, įsijautimas yra neatskiriamas dalykas diagnozuojant ir galvojant apie gydymo planą, ko reikia, ką tu gali daryti, kad padėtum tam žmogui, kad jis lengviau suvoktų, kad jis gali sau padėt. Ir antras dalykas, tas gebėjimas įsijaust, tas empatinis ryšys, jis būtinas, kad tu, keičiantis paciento ar kliento savijautai, psichoterapijoj yra klientas, tu ne aklai taikytum kažkokias technikas, bet tu padėtum tuo, kas tuo metu jam tinka, kas galėtų duoti geriausią rezultatą.

-Ar psichiatras ar psichoterapeutas turi pats išgyvent pamišimą didesnį ar mažesnį?

-Aš tikrai nemanau, kad išgyvenimas pamišimo lengvesnio ar sunkesnio kaip nors būtų būtinas, ar kažką tokio... kaip čia pasakyt? Kad kaip nors tai galėtų padėt jo profesijai, manyčiau, priešingai. Kada mes kalbam, kad praeinama asmeninė terapija, turima galvoj ne kažkokių simptomų šalinimas, ne kažkokių sutrikimų šalinimas, bet psichoterapija labai padeda asmenybės augimui, asmenybės brendimui, tiesiog tam susiformuoti spontaniškumui, autonomiškumui, sąmoningumui, kuris reikalingas specialistui, kuris dirba su žmonėmis, kurie turi psichologinių, dvasinių problemų. Ir ta prasme eina ta psichoterapija. Vėliau būna tos vadinamos supervizijos, kada vyksta seminarai, kada reikia žmogui karts nuo karto atšviežinti tas teorines žinias, pasitikrint, pasidalint savo patirtim su kitais kolegom. Tos superivizijos padeda visai kitu kampu pasižiūrėt ir į gydymo procesą, ir į save.

Žmogus iš tikrųjų yra didelis indas, kuriame labai daug telpa. Ir niekad tas procesas nėra baigtinis. Jeigu mes kalbam apie psichoterapiją ar mediciną apskritai, tai metams bėgant daug kas atsinaujina, keičiasi ir požiūris, ir tai turi būti nuolatinis procesas. Nėra taip, kad gavai diplomą, licenziją ar sertifikatą ir viskas tuo baigiasi. Kada kalbam apie tą pačią asmeninę terapiją, tai nereiškia, kad žmogus susirgo, jis blogai jaučiasi ir eina į tą psichoterapiją. Kitą kartą reikia tiesiog inventorizuot tą patirtį, kurią su sukaupei per gyvenimą, tą požiūrį ir santykį paties su savim, su aplinkiniais, su pasauliu ir psichoterapija tai vienas iš pačių tinkamiausių būdų, mano galva. Kada tau padeda kvalifikuotas specialistas kitu kampu pažiūrėt į save, į savo vertinimus, pagaliau galbūt net vertybes pergalvot.

-Kas yra paranoja?

-Gerąja ar blogąja prasme?

-Kaip diagnozė. Kaip būsena...

-Tai yra mintys, kurios visiškai neturi bendro su realybe. Tai yra visiškai fix idėjos, kur žmogus tiki tuo, jis mato ir ieško tik to, kas patvirtina tą idėją. Bet kitu aspektu, geruoju, paranoja yra įžvalgumas, gebėjimas įžvelgti to, ko galbūt kitas nesugeba.

-Ar paranoja yra galimybės laikymas esamybe? Pavyzdžiui, mūsų gali klausytis, kadangi tokia galimybė yra tikrai...

-Yra. Tai yra galbūt tam tikru laipsniu tai gali būti pervertinimo idėjos. Pervertinimo idėjos – tuo metu, kai mus jau persekioja. Bet mes esam kritiški. Paranoja yra tada, kai žmogus jau nėra kritiškas, jis yra visiškai įtikėjęs, kad yra taip.

-Kas yra šizofrenija?

-Tai yra tarsi suskilusi asmenybė. Schizo – tai skilimas, kur susidvejinimas asmenybės yra. Bet šiaip tai yra apibrėžiami tam tikri kriterijai, yra ta vadinama klasikinė triada, kur mąstymo, emocijų ir valios sutrikimas. Tai yra liga, kuri apima mąstymo, emocijų ir valios sutrikimus.

-Kunigai irgi šneka apie proto, jausmų ir valios kryptingą veikimą. O šizofrenija tų nesančių esamybių, jeigu paranoja yra galimybės, kurios laikomos esamybėmis, tų esamybių susiejimas į sistemą ir tada visiškai iškreipto vaizdo matymas?

-Taip, taip. Tai yra tie vadinami sisteminiai kliedesiai, aišku, šizofrenijai nepakanka vien tik mąstymo sutrikimų, dažniausiai ji diagnozuojama, jeigu būna haliucinacijos, progresuojant ligai atsiranda valios ir emocijų defektas, blėsta emocijos, silpsta valia. Vėlgi, yra skirtingos mokyklos ir skirtingai interpretuoja: vienos žymiai liberaliau žiūri, kitos labai praplečia šizofrenijos diagnozės nustatymo galimybes. Čia tokia mokslinė diskusija, bet jeigu grubiai, vadovėlinėm tiesom, tai kada kalbam apie šizofreniją yra ta triada, kurios pati eiga gali pasireikšti priepuoliais, psichozėmis ir remisijomis.

Remisija – tai, kai po gydymo išnyksta psichozės simptomai, bet yra didžiulė tikimybė, kad vėl atsinaujins ir išsivystys psichozė. Požiūris labai keitėsi per daugelį metų, pradžioj buvo labai tikima, kad tik medikamentai gali šiek tiek suvaldyt situaciją, ir kad yra būdingas cikliškumas ir kad atėjus laikui tu nieko nepadarysi, vis tiek tas paūmėjimas atsiras, priklausomai nuo eigos šizofrenijos, bet yra pakankamai įrodymų, kad pakankamai svarbų vaidmenį vaidina socialinė aplinka ir kad nemažą vaidmenį savijautos geram išsaugojimui ir psichozės nepasikartojimui vaidina ir psichoterapinis palaikomasis gydymas ir psichologinė pagalba, socialinė pagalba, šeimyninė aplinka, klimatas darbe. Vaistai sudaro kažkur nuo 12 iki 18 procentų toj pagalboj.

-Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi savyje vilties ir žmogus turi pats savo klaidingus įsitikinimus, iliuzijas turi pats išklibinti, nes vaistai jų neišklibins. Jis turi pats juos kvestionuot ir taip atsivert. Aš taip manau.

-Aš sutinku, kad kažkuria prasme, taip... Tai yra psichoterapinis, psichodinaminis požiūris, deja, kai kuriais atvejais žmonės nuvertina savo galimybę, jie labiau renkasi vaistus, kurie veikia, tų vaistų poveikyje išnyksta, tos kliedėjimo idėjos, kur žmogus kategoriškas, su tam tikru emociniu fonu, net su agresija. Jeigu jis įsivaizduoja, kad jį nori nužudyt arba uždaryt kažkur į kalėjimą, pakenkt jam, ir jis tuo įsitikinęs, kitą kartą jis nebebūna pajėgus kritiškai vertint, o siekiant, kad save nuramintų, skiriami medikamentai. Lygiai taip pat esant haliucinacijoms. Nepakanka to, kad tu kritiškai įvertini, kad tu čia pavargęs, tau reikia tiesiog gerai išsimiegot, pailsėt, o tai ką tu girdi galvoj, tik dėl nuovargio, įtampos. Vis dėlto skiriami vaistai ir tie vaistai per kažkokį laiko tarpą slopina tas haliucinacijas.

-Jūs nepraktikuojate pusantrų metų, bet galbūt ne per vėlu klausti, ar dažnas atvejis, kai žmonės skundžiasi girdį balsus?

-Kai aš dirbau psichiatru, tai kasdien būdavo vienas ar keli pacientai, kurie kreipdavosi į mane, nebūtinai pirmą kartą, kurie turėjo tuos simptomus, haliucinacijas klausos ar pseudo haliucinacijas, ar galvos viduje, ar išorėje girdėdavo ar matydavo, tai yra pakankamai nemažai žmonių, kurie tai turi.

-Teko skaityti kelis draugus, kurie skundėsi balsais. Man suprantamas dalykas. Ar jūs esat matę vaiduoklį?

-Ne, nemačiau.

-Yra toks dalykas kaip masinė psichozė, masinė beprotybė, kaip ten prancūziškai... Suprantu, kad žmonės kažkokį melą priima kaip tiesą ir taip gimsta tokie dalykai kaip nacionalsocializmas, komunizmas ir kitokie blogi dalykai. Ar įmanoma masinė šizofrenija?

 

-Čia gal daugiau buitinis terminas – masinė šizofrenija. Kad kažkokia grupė žmonių išgyventų tam tikrus simptomus, kuriuos būtų galima traktuoti kaip šizofreniją, tai aš manau, kad netinkamas toks terminas, nes tam tikras procentas žmonių turi tų sutrikimų, kurie vertinami kaip šizofrenija. Tai pakankamai nemaža masė žmonių, bet mes netraktuojam, kad tai masinė šizofrenija. Kada kalbam apie masinę, tai jie turėtų dėl tam tikrų priežasčių turėtų gauti tuos pačius simptomus. Tai šizofrenija yra kraštutinis sutrikimas ir paprastai priežasčių būna labai daug. Jeigu yra kažkokie išgyvenimai, kurių fone atsiranda tam tikri simptomai, tai yra kitos diagnozės.

-Šizofrenija – tik diagnozė? Nediagnozuotas – dar ne beprotis?

-Gali būti žmogus išprotėjęs, bet gali būti po streso. Potrauminio streso išgyvenimai tam tikri. Simptomatika yra paremta tuo išgyvenimu. Toj simptomatikoj vyrauja tie visi išgyvenimai, o šizofrenijoj daugiau būna tai, kas neturi nieko bendro su kažkokiu aiškiu stresu, kai po biskį, kaip sako, viskas sumuojasi sumuojasi sumuojasi ir žmogus dekompensuojasi, pasileidžia. Iš tikro, kai mes kalbam apie masinę psichozę, tai mes įsivaizduojam, kad žmonės tiki... Sugalvoja, kad čia kažkas...

-Išžudysim žydus, bus gerai.

-Na, čia mitas. Ir elgesys, tikėjimas tuo, įtikėjimas į tai rodo, kad tai kažkuria prasme yra psichozė. Lygiai taip pat kaip, davaj, visi pasistatys po antrą butą, visi nuomos ir gyvens gerai. Tas statybų burbulas.

-Arba nusipirks Lexusą, gyvens gerai. Savijauta bus gera.

-Taip, labai teisingai. Tas tikėjimas, kad pinigai tave padaro laisvą, padaro laimingą, kažkuria prasme yra artimas psichozei.

-Aš manau, kad kadangi psichozė yra šiokia tokia savineiga, šioks toks kvankštelėjimas, ir paskui gali vystytis į paranoją ir šizofreniją, žmonės persiima kažkokiu neteisingu tikėjimu per tą masinę psichozę, tai galbūt gali žmonės ir su šizofreniku pasikeist tarpusavy kažkokiais įsitikinimais, kurie visiškai nėra tikri ir galiausiai pamatyt vaiduoklį. Jeigu žmogus vienas gali...

-Taip, vadovėliuose yra aprašomi tokie dalykai kaip indukuota psichozė, indukuotas kliedesys. Žmogus įtiki, jeigu jis yra uždaroj erdvėj, teritorijoj, uždaras žmonių ratas, tai jie gali vieni kitų tikėjimu persiimt. Iš tikro, vėlgi mes tuo atveju įvardinam tokią būseną, kai tikėjimas, kad taip yra neatitinka tos būsenos, tos tikrovės. Gali žmogus – kodėl ne? - pamatyt ir tą vaiduoklį, jeigu įtikėsi tai, pradės ieškot, bandys matyt, o tada jau mūsų psichika yra labai tokia daugiafunkcinė, tai ji gali ir sukonstruot kažkokį vaizdinį, ką tu pamatysi.

Bet tam turi būti pagrindas, žmogus turi norėt tai pamatyt, turi tikėt, kad taip yra, nes kai žmonės funkcionuoja, mes matom, girdim ir suprantam tai, kam esam pasiruošę. Dažnai tenka turbūt ir jums susidurt su tokiais žmonėm, kurie sako, o kodėl tu nesakei, o kodėl apie tai nebuvo kalbėta, kodėl apie tai nebuvo rašyta, nors akivaizdu, kad apie tai buvo kalbėta, apie tai buvo rašyta nuo Platono laikų. Daugelį mes tokių tiesų randam, kur prieš kelis šimtus metų parašytas kažkoks veikalas, kuris kaip šiandien parašytas. Iš vienos pusės toks nusivylimas – mes čia galvojom, kad mes čia kažką sukūrėm, kažką sugalvojom, o pasirodo, kad viskas tas pats.

-Ar jums teko sutikt žmogų, kuris neprisiliesdamas prie daiktų juos judintų?

-Ne.

-Jūs tikit, kad tai įmanoma?

-Aš netikiu, kad tai neįmanoma. Aš nemačiau. Aš nesakau, kad tai galbūt neįmanoma, bet aš netvirtinu, kad tai įmanoma. Aš negaliu tvirtint, kad tai įmanoma, nes aš tam neturiu pakankamai duomenų, nesu matęs, nesu susidūręs. Tai visa kita, jeigu žmogus pasakys, kad jis matė, jis gali, tai tvarkoj, bet aš atsimenu, kai buvo ekstrasensų bumas, dirbau Panevėžio ligoninėj, psichosomatinio skyriaus vedėju, tai buvo 92-i 93-i metai, kai Panevėžy atsirado tokių žmonių, kurie tarsi turintys tam tikrų galių ir man tiesiog smalsu buvo. Kai kurie apsimesdavo pacientu, ateidavo prašyt įsidarbint, prašydavau parodyt tas galias. Kai kurie buvo mano konkurentai, kurie neturėdami specialaus išsilavinimo bandė uždirbt, o kai kurie vis tik buvo mano pacientai, kurie tikėjo, kad jie turi tų galių. Aš nesutikau to, kuris gali veikti daiktus per atstumą ar dar kažką, daugiau, kurie teigė ir aš susidūriau su jais, tai jie buvo mano pacientai. Bet tai nereiškia, kad tokių negali būt.

-Ar jums dirbant dažnai atrodydavo, jog yra labai sunku kažką pakeist arba visai neįmanoma, ir jums nusvirdavo rankos?

-Man gal dažniau atrodydavo, kad galima pakeisti. Ir pačioj pradžioj būdavo tokia lengva frustracija, kodėl žmonės nenori keistis, bet laikui bėgant supranti, kad kiekvienas žmogus turi teisę keistis ar nesikeist. Tu gali pakeisti tiek, kiek tai susiję su tavo asmeniu, bet ne su kitais. Man patiko, keletą aš turėjau tokių pacientų, viena pacientė labai gražiai pasakė – kodėl jūs, sveikieji, ji taip pasakė, norit, kad mes pasveiktumėm, bet jūs nežinot, kaip mes jaučiamės, kai mes išprotėjam. Žinot, sako, kitą kartą man tas jūsų sveikųjų gyvenimas yra nežmoniškai sunkus?

-Ji buvo menininkė?

-Ne, nebuvo. Jai kai būdavo psichozės, ji jausdavosi šventąja ir ji jausdavosi gerai. Paprastai dėl jų geros savijautos, kiti blogai jausdavosi. Tas keitimas yra mūsų asmeninė problema, kad mes norim, jog tas pasaulis keistųsi, kad kiti žmonės keistųsi ir kada tu suvoki, kad kiekvienas žmogus turi teisę funkcionuot, jeigu jis niekam nemaišo, tai jo pasirinkimas. Kad tau kažkada kažkas įkišo teorijų, kad va čia, o čia šitaip yra normalu, tai gal tų teorijų yra problema, gal tų tavo knygų kurias tu skaitei, tavo problema, kad radai tas knygas, o ne kitas, kurios būtent taip teigia.

-Psichoterapeutas padeda klausdamas ar teigdamas?

-Įvairiai, bet dažniau, aišku, psichoterapeutas turi padėt suformuluot pačiam žmogui tą klausimą, ir pačiam ieškot atsakymo į tą klausimą. Tai kartais taip, jis kaip autoritetas, jis teigia. Kaip jau minėjau, žmogus jis neturi to pasitikėjimo. Kai jau kreipiasi kažkokios pagalbos į medikus, ar psichoterapeutus, ar psichologus, jam reikia to palaikymo, bet iki tam tikros ribos, nes psichoterapijos tikslas – padėt žmogui tapti autonomišku, savarankišku, gebančiu tvarkytis su tom gyvenimo problemom, kurios yra neišvengiamos, kiekvieno kelyje.

-Kiekvienam savas kryžius.

-Kiekvienam savas kryžius ir jeigu tu esi suaugęs žmogus, tu turi vaikus ir tiems vaikams turi parodyti pavyzdį, kaip reikia tvarkytis su tam tikrais rūpesčiais.

-Ar dažnai politikoje jums kyla noras išvadinti visus aplinkinius durniais?

-Ne, tikrai ne. Aš manau, kad čia toks silpnumo pripažinimas būtų, nes iš tikro, kai tu perkeli ant kitų, parodai, kad pats nebesugebi susitvarkyt su savo situacija, kad tu jaustumeisi komfortabiliai. Aišku, visi mes norim, kad ta aplinka būtų palankesnė, kad jeigu saulė šviečia, tai ne taip kaitriai, jeigu žiema - kad sniego būtų, bet šalčio mažiau. Jeigu palytų, tai tik tiek, kad daržo nereikėtų laistyt.

Viskas tas saiko jausmas, o tas žmonių kitą kartą elgesys ir visa kita, ir išvadinimas durniais, tai žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi, yra tam tikri dėsningumai ne tik gamtoj, bet ir žmonių gyvenimai. Ir žmonės anksčiau ar vėliau išsisprendžia savo problemas, susibalansuoja. Tą priimt reikia kaip natūralius procesus ir matyt savo vaidmenį. Jeigu esi politikas, turi matyt savo vaidmenį – kokia tavo atsakomybė, kiek tu gali padėt, kad tie žmonės, kurių elgesys kitą kartą tau galbūt yra netikėtas, kad jie jaustųsi komfortabiliau, nes ir elgesys kitą kartą netikėtas ar provokatyvus – daugiau parodymas, kad ne viskas yra gerai. Kad reikia atkreipt į tai dėmesį. Ir jeigu tu neignoruoji, tu pamatai, ko žmonėms iš tikro reikia. Tada gali savo turimom galimybėm padėt spręst tuos klausimus.

-O jeigu jų norai yra kvaili, jūs matot, kad jie yra nepagrįsti, arba grįsti baime arba neapykanta?

-Nuramink, pasakyk. Neapykanta, baimė, pyktis, pyktis yra daugiau nepasitikėjimo savimi požymis. Tu nepasitiki, tu gyniesi, pyktis demonstruoja, kad tu nelįsk prie manęs, o jeigu tu nebijai, jeigu esi ramus, visuomet bus bendravimas be pykčio, atviras. Keisies informacija. Iš tikrųjų, jeigu žmonės neturi pakankamai informacijos, jiems neramu, nesupranta, kas vyksta. Ar tai būtų šeima, ar darbo kolektyvas, ar platesnis visuomenės sluoksnis, dėl to reikia kalbėtis, šnekėtis, sakyt. Be baimės, nebijot, pasikeist informacija. Pagaliau, išsakęs tu visada gauni grįžtamąjį ryšį. Kažką sužinai. Pasaulis yra dinamiškas. Jeigu tu įsivaizduoji, kad sėdėdamas kabinete metus laiko, įsivaizduoji, kad viską žinai, kas vyksta gyvenime... - nieko panašaus. Per tuos metus daug kas pasikeitė.

-Ar tapęs Vilniaus meru jūs nuimtumėt vamzdį nuo Neries kranto? Konservatorių rate, tai aktualus klausimas.

-(Algirdas) Gricius rinko parašus, tokią sociologinę apklausą, gal trys ar keturi pasirašė, kad būtų paliktas. Vienas iš jų buvau aš. Kalbant apie merą, ne meras pastato, ne meras nuima. Mano pozicija – jei buvo priimtas sprendimas, jei tam tikri specialistai priėmė sprendimą jį pastatyt, ne vienas žmogus, tai buvo tam tikro rato žmonių nuomonė, tai aš nesu tas, kuris gali vertint. Man gali patikt, gali nepatikt. Ar tai gerai, ar blogai, ar to reikia, ar nereikia, tai aš nesu to tipažo, kas liečia meną, profesionalųjį meną, tikrai nesitaikau į tuos meno ekspertus. Tai kad tas vamzdis man estetinio pasigerėjimo nesukelia, tai yra faktas.

Galbūt yra ir daugiau tam tikrų meninės išraiškos formų, kurios man irgi nesukelia estetinio kažkokio pasigerėjimo, tai irgi yra faktas, bet jis turi teisę egzistuoti, nes kažkam sukelia tam tikras asociacijas, kurių pasekoj jis daugiau naudingas visuomenei. Ar jam kyla minčių, kaip nedaryt, ar daryt kaip nors kitaip. Jeigu jis erzina... - kaip meno žmonės ir sako: menas turi kelti kažkokius išgyvenimus, mintis. Jeigu jis erzina, tai tam tikras poveikis yra. Jeigu aš negaliu to toleruot, mane nežmoniškai erzina ir man trukdo gyvent, tai mano asmeninė problema. Aš tada turėčiau užsirašyt pas savo kolegą psichoterapeutą, išsiaiškint, kodėl mane erzina.

-Čia turbūt diskusija apie grožio juslinį ir protinį suvokimą, nes jusliškai jis tikrai bjaurus, bet protu mąstant, kad jis kontrastuoja su ta upe, įsikergia kaip kažkoks svetimkūnis ir kartu sovietinio palikimo ar mąstymo apie kurį mes mėgstam šnekėt...

-Pavažiuokim pasaulyje. Modernaus meno tam tikri darbai yra tikrai sunkiai suvokiami. Kodėl jie turi tokią piniginę išraišką? Nes meninės vertės tu niekaip nesuvoki, kodėl jis toks reikšmingas. Vienas ar kitas darbas. Kodėl jis laikomas gražiu?

-Paklausos reikalas.

-Čia yra mados reikalas. Ir tai nėra blogai. Kažkam tai padeda susiorientuot, susidaryt kažkokius kriterijus, kažkokias gyvenimo ribas ir jam yra saugiau, jam žymiai patogiau. Jis žino, kad šitas vamzdis yra negražu, o Čiurlionio paveikslas yra gražu. Ir viskas, ir jam aišku. Kas panašu į Čiurlionio paveikslą – viskas yra gražu, kas panašu į tą vamzdį – viskas yra negražu. Ir lygiai taip pat kitam – kas yra vamzdis yra gražu, ir kas panašu, panašiai tapo, kur visokios šiukšlės, neminėsim autorių, arba savartynai, tas menas man gražus.

best-place-buy-viagra-online

http://safe-shopping-us.com/#erectile-dysfunction-drugs-side-effects - iowa board of pharmacy can women take viagra http://safe-shopping-us.com/#shelter-island-pharmacy - viagra vs generic sildenafil india online pharmacy http://safe-store-usa.com/#cialis-how-to-use - non generic viagra walgreens mail order pharmacy http://safe-store-us.com/#how-to-take-sildenafil-citrate - how to buy viagra cheap boots pharmacy

Algirdas

Geriau jau dirbtų psichiatru. Nes mediko šūkis nepakenkti netinka politikoj, kur reik idėjų ir drąsos. Juk jis vis pasitraukia-iš Seimo, galėjo būti Meru vietoj V.Navicko-pasitraukė. Inteligentiškas žmogus, tipiškas ambasadorius. Atstovauti, bet ne dirbti. Netraukia jis žmonių-lyderiu tapo, nes pasisakė už jį visa partinė nomenklatūra V>lansbergis, A.Kubilius, I. Degutienė. O tai permainų nereikia..Užtaat ir reitingai tokie...

devyngalviai

http://www.youtube.com/watch?v=1o9sjRhn-jU&feature=player_embedded

paslėpta Novaturo reklama. Rytis Cicinas neturi gėdos

Jeronimas

na, po "suck my dick" šis žmogus būtų tikra atgaiva, deja, šansų nedaug

jo

fainas interviu, smegenine pravalantis.

Skelbti naują komentarą

CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas įsitikinti, jog jūs esate žmogus, ir sustabdyti automatinį šlamšto siuntimą.
4 + 8 =
Išspręskite šią paprastą matematinę užduotį ir įveskite atsakymą. Pvz., jei užduotis yra 1+3, įveskite 4.
By submitting this form, you accept the Mollom privacy policy.

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.

Psichiatras Raimundas Alekna: „Viliuosi, kad esu prisidėjęs prie žmonių pasveikimo“ | Laikraštis "Uroboras"
Good quality usa approved ahhhhhhhhh discount Buy phentermine 30mg
We sponsored at hhhhhhhhhh Buy ambien online arrrrghhhhhhh

Buy cheap prices Dissertation writing service low price
Buy ambien online safe cheap prices
Cheap prices Buy klonopin online low price speed safe super

RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

Psichiatras Raimundas Alekna: „Viliuosi, kad esu prisidėjęs prie žmonių pasveikimo“

Raimundas Alekna 

-Jūsų profesija – psichiatras, ir esate politikas. Ar dažnai žmonės politikoj žiūri dėl to į jus skeptiškai ir su nepasitikėjimu?

-Aš nejaučiau to. Priešingai, niekas neakcentuoja mano profesijos, nes aš jau nuo 1994-ų metų esu politikas gana aktyvioj visuomeninėj veikloj. 1995-ais buvau Panevėžio vicemeras, tarybos narys, atsakingas už kultūrą ir sportą. Ten jau mane labiau identifikavo kaip besidomintį kultūra, žinančiu sveikatos apsaugą, nes buvau ne tik psichiatras, bet ir Gydytojų sąjungos tarybos narys.

Visuomeninė veikla šiek tiek užtušuoja tiesioginį identifikavimą, kad tu esi kažkokios siauros specialybės atstovas.

-Jūs esat Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narys. Jūs esat labiau Tėvynės sąjungos ar Lietuvos krikščionių demokratų narys?

-Aš šiaip tuo metu, kai stojau į partiją, stojau 1993-iais metais, aš save labiau identifikavau su konservatoriais. Su tuo konservatizmu, nuo kurio krikščioniškos vertybės nėra atsiejamos ir kurios yra sudėtinė to dalis. Tai krikščionys demokratai, tai nėra, kaip daugelis suvokia, tiesiogiai susiję su religija.

Krikščioniškumas, šalia to, kad aš esu giliai tikintis žmogus, krikščioniškumas man dar yra ir vertybių prasme ne vien tik tai, kas susiję su religija, tai yra daugiau ir tai, kas susiję su savęs identifikavimu kaip lietuvio, kurio tėvai, proseneliai gyveno šitoje teritorijoje, kurie turėjo savo vertybes, kurie ypatingai vertino šeimą, savo praeitį, šaknis, tradicijųs perdavimą iš kartos į kartą, turint galvoj, kad mes nesam ta tauta, kur krikščionybė yra mūsų tikėjimas visus du tūkstančius metų, tai iš tikro yra ir tas mūsų turtas, tas bagažas, ateinantis iš amžių glūdumos, jis yra įvairesnis, ne vien tik siaurąja prasme.

Tas netrukdo, o tai kad apsijungė politinės partijos, turėdamos tam tikrus tikslus, kažkokius ir panašumus, ir skirtumus, bendro valstybinio tikslo, tai yra viskas gerai. Tas klausimas, kurį jūs iškėlėt, suponuoja, kad yra tam tikra takoskyra, kad yra krikščionių demokratų sparnas, kuris šiek tiek skiriasi nuo konservatyvaus. Tai kažkuria prasme yra, į gyvenimą reikia žiūrėti plačiau, nėra vien tik juoda ar balta, bet yra žymiai platesnis spalvų spektras, ir gebėjimas savyje sutalpinti kuo platesnį tą spektrą problemų ir vertybių suvokimo, yra tik privalumas. TS-LKD partijos ir ateitis, ir perspektyva tuo atžvilgiu yra kur kas geresnė susijungus.

Tie skirtumai, tie akcentavimai tokio siauro spektro, siauro rato vertybių ir laikymasis vien tik jų, neįsileidžiant kažkokių naujovių, ar tai būtų krikščionys demokratai, ar tai būtų konservatoriai, tai tik vieni kitus nuskurdina.Ta simbiozė yra žymiai vertingesnė, tiek pačiam žmogui, tiek jeigu tu dirbi valstybės labui, tiek pačiai valstybei. Ji yra lankstesnė, tokiu atveju, sakyčiau, daugiau vietos improvizacijai. Priešingai, dogmatiškas laikymasis vienokių nuostatų, keičiantis gyvenimui, nematant, kad tos nuostatos trukdo ir stabdo, tai yra daugiau silpnumo požymis. Žmogus, kuris nebijo įsileist naujovės, žmogus, kuris turi bazinius vertybinius dalykus, kurie yra tvirti ir nekelia abejonių, jis yra žymiai atviresnis naujovėms. Kur nėra to gero pagrindo, jis bijo, kad tos naujovės jam išjudins pamatus tų vertybių, kurios, na, kurias jis tarsi turi.

-Mano galva, konservatoriai vis tiek liks labiau pasaulietiški negu krikščionys demokratai. Krikščionys demokratai vis tiek labiau palaikys bažnyčią, jeigu klausimas bus kraštutinis, reikės apsispręsti.

-Nemanyčiau. Jeigu yra kažkokių pagonių ar laisvamanių Tėvynės sąjungoj, tai jų yra tiek mažai, kad aš jų nežinau. O visus tuos žmones, kuriuos žinojau iki susijungimo su krikščioniais demokratais, tai visi žmonės giliai tikintys, nuoširdžiai tikintys, turintys tas vertybes, kurias išpažįsta krikščioniškas tikėjimas, ir tas susijungimas nebuvo dirbtinis, jis buvo natūralus. Manau, kad abi pusės ieškojo, kad kažko trūksta, ir surado.

-Ar daug tarp psichiatrų krikščionių?

-Mano pažįstamų – taip.

-Ar jums teko dirbti su egzorcistu?

-Ne, tiesiogiai, ne.

-Diskutuoti, bendradarbiauti?

-Tiesiogiai diskutuoti, jeigu aš gerai prisimenu, prieš daugelį metų vienoj radijo laidoj. Bet dabar net negalėčiau... Ar tas egzorcistas buvo įrašytas atskirai? Aš žinau, kad buvo laida, kur buvo mano mintys ir egzorcisto, jeigu neklystu, iš Ramygalos. Tai buvo pakankamai seniai...

-Ar jūs klausydamas to įrašo radot kažkokių bendrų taškų?

-Taip, taip, taip. Aš daugiau radau bendrų taškų ne kaip psichiatras, o kaip psichoterapeutas, nes aš praktikuodavau dar ir psichoterapiją. Aš esu Psichoterapijos ir psichoanalizės centro steigėjas. Šiuo metu nepraktikuoju, mano licenzija todėl pasibaigusi, bet kai dirbau, radau panašumų. Bendras tikslas – padėti žmogui, kad jo savijauta pagerėtų, kad jo gyvenimo kokybė keistųsi ir taip toliau.

-Ar egzorcistai ir psichiatrai dirba tame pačiame lauke?

-Psichoterapeutas... Kalbant apie Lietuvos psichiatrus, tai didžioji jų dalis kalba su medikamentais. Gydymas medikamentais, psichoterapija ir egzorcizmas yra skirtingi dalykai. Egzorcistai jie nedirba su medikamentais, tai vieną aš žinau tikrai, lygiai taip pat kaip psichoterapeutai – jeigu jie taiko psichoterapeutinį gydymą, tai jie netaiko medikamentinio gydymo. Tai yra tam tikros technikos, kurios padeda žmogui surasti būdus, kaip jam funkcionuoti, kad jaustųsi geriau, kad pasiektų tai,.. suvoktų, ko jis nori ir žinotų, kaip tą pasiekt.

-O kaip psichoterapeutai... Ar psichiatrai? Psichoterapeutai, turbūt reikėtų sakyt...

-Psichoterapeutai. Galima sakyt psichologai-psichoterapeutai arba psichiatrai-psichoterapeutai, nes tai yra podiplominės studijos, kurios suteikia žinias, žmonės išmoksta technikas, turi supratimą apie psichodinaminį žmogaus modelį, kaip jis funkcionuoja ir kaip jam galima padėt, kad jis jaustųsi, na, geriau negu kad jaučiasi esant tam tikroms situacijoms.

-Kaip psichiatras gali padėt žmogui suvokt ar apsispręst?

-Jeigu jisai turi psichoterapinių ir psichologinių žinių, jis gali padėt susivokt, bet ne medikamentų pagalba – psichoterapinių technikų taikymo. Tai yra labai ryški takoskyra tarp gydymo vaistas ir psichoterapijos. Aišku, gydymas vaistais taip pat turi tam tikrą aspektą psichoterapijos, nes vaistai turi placebo efektą, nes jie veikia tiek, kiek tu tiki, arba jų veikimą gali sumažint savo netikėjimu, kad jie veikia. Geras vaistas tas, kuris turi tik 40 procentų placebo.

Jūs tikriausiai žinot, kad daromi tyrimai, grupės, kurios nežino, ką gauna, ir žiūrima, kaip ta medžiaga veikia, kiek tie simptomai išnyksta, savijauta pagerėja vartojant. Ir tie žmonės, kurie nežino, jie galvoja, kad gauna tuos vaistus, ir jiems savijauta pagerėja. Ir tada lygina – kiek ta grupė, kuri gavo tuos vaistus koks procentas iš jų pasveiko lyginant su ta grupe, kuri gavo placebo.

-Tai galiausiai viskas labiausiai priklauso nuo žmogaus noro keistis?

-Taip. Tikėjimas. Žmogui visada reikia kažkokių autoritetų. Ir tie žmonės, kurie serga, dažniausiai, viena iš tų priežasčių, jie kažkodėl nuvertina savo gebėjimus ir dėl to jie patenka į tokias situacijas ar būseną, kur pasireiškia tam tikri simptomai. Kad žmogus išeitų iš tos būsenos arba išsprestų tas problemas, kurios susijusios, ar su jo gyvenimu, ar su jo savijauta, jam reikalinga arba tas gydytojas, kuris duoda vaistus, ir jis tada tiki, kad vaistai jam padeda ir jis pradeda jaustis geriau, arba tas psichoterapeutas, kuris padeda, ir kas kreipiasi į egzorcistą – tas egzorcistas. Galutiniam rezultate žmogus vis tiek pats padaro.

-Italijos egzorcistas Gabrielis Amorthas tą patį sako, aš taip supratau – jeigu žmogus nepripažįsta Bažnyčios autoriteto, jam egzorcistas negali padėt...

-Taip.

-...jį siunčia pas psichiatrą...

-Taip.

-... ir tas sako, kad tai psichinė liga.

-Taip.

-Sakot, sergantis žmogus nuvertina savo gebėjimus. O kur tada yra riba tarp nepasitikėjimo savimi, aprašomo net žurnaluose, ir kur prasideda liga?

-Liga, jeigu mes kalbam profesionaliai apie ligą, tai ligos yra surašytos tarptautiniam ligų klasifikatoriuj ir aprašytos, kokie simptomų deriniai sudaro kokius sutrikimus, susirgimus. Turi būti tam tikras tų simptomų derinys, kad mes galėtumėm konstatuot, kad tai yra susirgimas, nes daugelis tų vadinamų simptomų yra kitą kartą tiesiog normali reakcija į gyvenime pasitaikančias situacijas, ar kažkokius natūralius procesus. Tai gali būti liūdesys, nerimas, jis gali būti taip vadinamas egzistencinis. Depresija – daugiau diagnostinis vertinimas...

-Chroniškas liūdesys?

-...bet liūdesys netekus artimo yra natūrali gedėjimo proceso fazė. Lygiai taip pat kaip pyktis. Tai gali būti susiję su netektim, lūkesčių praradimu ir panašiai. Nerimas tave bando išjudint veiklai kažkokiai. Tai yra signalizuoja, kad tu galbūt užsiimi ne tuo, ką turėtum daryt. Kad tu turėtum galbūt imtis kažkokių veiksmų. Lygiai taip pat baimė signalizuoja, kad yra pavojus, bet kada yra išgyvenami tie jausmai, tos emocijos visiškai neadekvačiai tai situacijai ir tie išgyvenimai nebepadeda apsisaugot, prisitaikyt toj situacijoj, o tiesiog trukdo, tada jau yra liga. Nes šiaip, natūraliau, tie visi išgyvenimai mums signalizuoja apie kažkokias problemas, kurias mes privalom spręst. Jie tada padeda mums išgyvent. Bet jeigu jie yra tokie stiprūs, kad jie mus stabdo, arba verčia mus elgtis neproduktyviai, neadekvačiai, tada jie dar labiau pasunkina mūsų situaciją.

-Elgesys neadekvatus, neproduktyvus vis tiek yra pačio žmogaus sprendimas, ar ne?

-Jeigu jisai sprendimą neadekvačiai elgtis priima sąmoningai, suvokdamas, tai jau kito vertinimas, kad jis neadekvačiai elgiasi. Jisai elgiasi adekvačiai. Kitas gali tik galvot, kad pirmasis elgiasi neadekvačiai, nes jis gali neturėt pakankamai informacijos, kokie motyvai privertė tą žmogų taip elgtis. Bet jeigu žmogus įsisąmonina, suvokia, kodėl jis tai daro, viskas yra tvarkoj.

Čia yra tam tikra, dažnai ginčai būna, ir sovietmečiu būdavo, kad artimieji žmogų uždaro į psichiatrinę ligoninę, nes jis elgiasi taip ir taip, nes jie mano, kad tai visiškai neadekvatu. Iš tikrųjų, specialistai įvertina, kiek tai adekvatu, kiek ne, nes artimieji mano, kad tai neadekvatu.

Aišku, yra tam tikri elgsenos modeliai, vertinami, kad jie liguisti ar ne, pavyzdžiui, polinkis į savižudybę, gali būti vertinamas kaip labai adekvatus žingsnis. Tam tikrom aplinkybėm – taip. Jeigu tu esi kažkoks karys ir tau gresia, pakliuvus į nelaisvę, didelės kančios ar dar kažkas, tai priėmimas sprendimas, kad tu tiesiog nusižudai, jis būdavo karo metais visai adekvati reakcija, bet taikos metais tai niekaip nėra traktuojama, kad tai normalu, nors diskutuojama dėl eutanazijos – žmogus, jeigu serga nepagydoma liga, jis kenčia dėl to, visame pasaulyje yra diskutuojama, kiek jis yra laisvas pasirinkti tai nutraukti, nėra taip vieninga.

Apskritai, kalbant apie žmogaus egzistenciją, jo elgesį, nėra aiškių konkrečių atsakymų,.. ties kuriais nebūtų galima diskutuot. Yra susitarimas. Galutiniam rezultate tas susitarimas fiksuojamas įstatymais ar bendrom gyvenimo normom, ir jų laikomasi. Ir jeigu bandoma jas peržengt, būna tokie vertinimai.

-Ar jums teko pagydyt šizofreniką?

-Man neteko nieko pagydyt, aš tik viliuosi, kad esu prisidėjęs prie pačių žmonių pasveikimo. Iš tikro, pabaigę Kauno medicinos universitetą, mes įsivaizdavom, kad galim kažką pagydyt. Mus taip mokė tokio mąstymo būdo, bet galiausiai, anksčiau ar vėliau, visi suvokia, kad iš tikro žmogus sveiksta, tu gali jam padėt pasveikt, bet pagydyt – ne. Tu gali jam paskirti vaistus, kurie gali padėt žmogui pasveikt, gali padaryt operaciją, kuri gali padėt pasveikt. Yra žymiai daugiau faktorių nei tik gydytojo teisingas veikimas, kuris lemia, ar tas žmogus pasveiksta, ar ne.

-Ar psichiatras-psichoterapeutas visada periminėja paciento būkles, būsenas ir nuolat pats save tiria, kas yra ADD, šizofrenija, depresija, supranta per save jo būsenas?

-Tas psichoterapijos mokymasis, daugelis tų psichoterapinių mokyklų savo programose numato privalomą asmeninę terapiją. Tas sveikimo procesas, savianalizė, savistaba yra ko gero vienintelis būdas, kad suvoktum, kaip tos psichoterapinės technikos veikia ir kaip žmogus keičiasi, kokia ta dinamika. Vien tik teorijos išmanymas, žinojimas ir bandymas taikyt, nesuvokiant, kaip tie procesai vyksta, yra labai sudėtingas, slidus reikalas. Sunku jausti tą savo pacientą ir klientą, kaip jis jaučiasi, kaip kitimai vyksta.

Tas empatinis ryšys, gebėjimas suvokti, įsijausti į tai, ką pacientas išgyvena, ką jis jaučia, yra didelis privalumas. Ir tada rezultatai paprastai būna geresni. Tas suvokimas, įsijautimas yra neatskiriamas dalykas diagnozuojant ir galvojant apie gydymo planą, ko reikia, ką tu gali daryti, kad padėtum tam žmogui, kad jis lengviau suvoktų, kad jis gali sau padėt. Ir antras dalykas, tas gebėjimas įsijaust, tas empatinis ryšys, jis būtinas, kad tu, keičiantis paciento ar kliento savijautai, psichoterapijoj yra klientas, tu ne aklai taikytum kažkokias technikas, bet tu padėtum tuo, kas tuo metu jam tinka, kas galėtų duoti geriausią rezultatą.

-Ar psichiatras ar psichoterapeutas turi pats išgyvent pamišimą didesnį ar mažesnį?

-Aš tikrai nemanau, kad išgyvenimas pamišimo lengvesnio ar sunkesnio kaip nors būtų būtinas, ar kažką tokio... kaip čia pasakyt? Kad kaip nors tai galėtų padėt jo profesijai, manyčiau, priešingai. Kada mes kalbam, kad praeinama asmeninė terapija, turima galvoj ne kažkokių simptomų šalinimas, ne kažkokių sutrikimų šalinimas, bet psichoterapija labai padeda asmenybės augimui, asmenybės brendimui, tiesiog tam susiformuoti spontaniškumui, autonomiškumui, sąmoningumui, kuris reikalingas specialistui, kuris dirba su žmonėmis, kurie turi psichologinių, dvasinių problemų. Ir ta prasme eina ta psichoterapija. Vėliau būna tos vadinamos supervizijos, kada vyksta seminarai, kada reikia žmogui karts nuo karto atšviežinti tas teorines žinias, pasitikrint, pasidalint savo patirtim su kitais kolegom. Tos superivizijos padeda visai kitu kampu pasižiūrėt ir į gydymo procesą, ir į save.

Žmogus iš tikrųjų yra didelis indas, kuriame labai daug telpa. Ir niekad tas procesas nėra baigtinis. Jeigu mes kalbam apie psichoterapiją ar mediciną apskritai, tai metams bėgant daug kas atsinaujina, keičiasi ir požiūris, ir tai turi būti nuolatinis procesas. Nėra taip, kad gavai diplomą, licenziją ar sertifikatą ir viskas tuo baigiasi. Kada kalbam apie tą pačią asmeninę terapiją, tai nereiškia, kad žmogus susirgo, jis blogai jaučiasi ir eina į tą psichoterapiją. Kitą kartą reikia tiesiog inventorizuot tą patirtį, kurią su sukaupei per gyvenimą, tą požiūrį ir santykį paties su savim, su aplinkiniais, su pasauliu ir psichoterapija tai vienas iš pačių tinkamiausių būdų, mano galva. Kada tau padeda kvalifikuotas specialistas kitu kampu pažiūrėt į save, į savo vertinimus, pagaliau galbūt net vertybes pergalvot.

-Kas yra paranoja?

-Gerąja ar blogąja prasme?

-Kaip diagnozė. Kaip būsena...

-Tai yra mintys, kurios visiškai neturi bendro su realybe. Tai yra visiškai fix idėjos, kur žmogus tiki tuo, jis mato ir ieško tik to, kas patvirtina tą idėją. Bet kitu aspektu, geruoju, paranoja yra įžvalgumas, gebėjimas įžvelgti to, ko galbūt kitas nesugeba.

-Ar paranoja yra galimybės laikymas esamybe? Pavyzdžiui, mūsų gali klausytis, kadangi tokia galimybė yra tikrai...

-Yra. Tai yra galbūt tam tikru laipsniu tai gali būti pervertinimo idėjos. Pervertinimo idėjos – tuo metu, kai mus jau persekioja. Bet mes esam kritiški. Paranoja yra tada, kai žmogus jau nėra kritiškas, jis yra visiškai įtikėjęs, kad yra taip.

-Kas yra šizofrenija?

-Tai yra tarsi suskilusi asmenybė. Schizo – tai skilimas, kur susidvejinimas asmenybės yra. Bet šiaip tai yra apibrėžiami tam tikri kriterijai, yra ta vadinama klasikinė triada, kur mąstymo, emocijų ir valios sutrikimas. Tai yra liga, kuri apima mąstymo, emocijų ir valios sutrikimus.

-Kunigai irgi šneka apie proto, jausmų ir valios kryptingą veikimą. O šizofrenija tų nesančių esamybių, jeigu paranoja yra galimybės, kurios laikomos esamybėmis, tų esamybių susiejimas į sistemą ir tada visiškai iškreipto vaizdo matymas?

-Taip, taip. Tai yra tie vadinami sisteminiai kliedesiai, aišku, šizofrenijai nepakanka vien tik mąstymo sutrikimų, dažniausiai ji diagnozuojama, jeigu būna haliucinacijos, progresuojant ligai atsiranda valios ir emocijų defektas, blėsta emocijos, silpsta valia. Vėlgi, yra skirtingos mokyklos ir skirtingai interpretuoja: vienos žymiai liberaliau žiūri, kitos labai praplečia šizofrenijos diagnozės nustatymo galimybes. Čia tokia mokslinė diskusija, bet jeigu grubiai, vadovėlinėm tiesom, tai kada kalbam apie šizofreniją yra ta triada, kurios pati eiga gali pasireikšti priepuoliais, psichozėmis ir remisijomis.

Remisija – tai, kai po gydymo išnyksta psichozės simptomai, bet yra didžiulė tikimybė, kad vėl atsinaujins ir išsivystys psichozė. Požiūris labai keitėsi per daugelį metų, pradžioj buvo labai tikima, kad tik medikamentai gali šiek tiek suvaldyt situaciją, ir kad yra būdingas cikliškumas ir kad atėjus laikui tu nieko nepadarysi, vis tiek tas paūmėjimas atsiras, priklausomai nuo eigos šizofrenijos, bet yra pakankamai įrodymų, kad pakankamai svarbų vaidmenį vaidina socialinė aplinka ir kad nemažą vaidmenį savijautos geram išsaugojimui ir psichozės nepasikartojimui vaidina ir psichoterapinis palaikomasis gydymas ir psichologinė pagalba, socialinė pagalba, šeimyninė aplinka, klimatas darbe. Vaistai sudaro kažkur nuo 12 iki 18 procentų toj pagalboj.

-Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi savyje vilties ir žmogus turi pats savo klaidingus įsitikinimus, iliuzijas turi pats išklibinti, nes vaistai jų neišklibins. Jis turi pats juos kvestionuot ir taip atsivert. Aš taip manau.

-Aš sutinku, kad kažkuria prasme, taip... Tai yra psichoterapinis, psichodinaminis požiūris, deja, kai kuriais atvejais žmonės nuvertina savo galimybę, jie labiau renkasi vaistus, kurie veikia, tų vaistų poveikyje išnyksta, tos kliedėjimo idėjos, kur žmogus kategoriškas, su tam tikru emociniu fonu, net su agresija. Jeigu jis įsivaizduoja, kad jį nori nužudyt arba uždaryt kažkur į kalėjimą, pakenkt jam, ir jis tuo įsitikinęs, kitą kartą jis nebebūna pajėgus kritiškai vertint, o siekiant, kad save nuramintų, skiriami medikamentai. Lygiai taip pat esant haliucinacijoms. Nepakanka to, kad tu kritiškai įvertini, kad tu čia pavargęs, tau reikia tiesiog gerai išsimiegot, pailsėt, o tai ką tu girdi galvoj, tik dėl nuovargio, įtampos. Vis dėlto skiriami vaistai ir tie vaistai per kažkokį laiko tarpą slopina tas haliucinacijas.

-Jūs nepraktikuojate pusantrų metų, bet galbūt ne per vėlu klausti, ar dažnas atvejis, kai žmonės skundžiasi girdį balsus?

-Kai aš dirbau psichiatru, tai kasdien būdavo vienas ar keli pacientai, kurie kreipdavosi į mane, nebūtinai pirmą kartą, kurie turėjo tuos simptomus, haliucinacijas klausos ar pseudo haliucinacijas, ar galvos viduje, ar išorėje girdėdavo ar matydavo, tai yra pakankamai nemažai žmonių, kurie tai turi.

-Teko skaityti kelis draugus, kurie skundėsi balsais. Man suprantamas dalykas. Ar jūs esat matę vaiduoklį?

-Ne, nemačiau.

-Yra toks dalykas kaip masinė psichozė, masinė beprotybė, kaip ten prancūziškai... Suprantu, kad žmonės kažkokį melą priima kaip tiesą ir taip gimsta tokie dalykai kaip nacionalsocializmas, komunizmas ir kitokie blogi dalykai. Ar įmanoma masinė šizofrenija?

 

-Čia gal daugiau buitinis terminas – masinė šizofrenija. Kad kažkokia grupė žmonių išgyventų tam tikrus simptomus, kuriuos būtų galima traktuoti kaip šizofreniją, tai aš manau, kad netinkamas toks terminas, nes tam tikras procentas žmonių turi tų sutrikimų, kurie vertinami kaip šizofrenija. Tai pakankamai nemaža masė žmonių, bet mes netraktuojam, kad tai masinė šizofrenija. Kada kalbam apie masinę, tai jie turėtų dėl tam tikrų priežasčių turėtų gauti tuos pačius simptomus. Tai šizofrenija yra kraštutinis sutrikimas ir paprastai priežasčių būna labai daug. Jeigu yra kažkokie išgyvenimai, kurių fone atsiranda tam tikri simptomai, tai yra kitos diagnozės.

-Šizofrenija – tik diagnozė? Nediagnozuotas – dar ne beprotis?

-Gali būti žmogus išprotėjęs, bet gali būti po streso. Potrauminio streso išgyvenimai tam tikri. Simptomatika yra paremta tuo išgyvenimu. Toj simptomatikoj vyrauja tie visi išgyvenimai, o šizofrenijoj daugiau būna tai, kas neturi nieko bendro su kažkokiu aiškiu stresu, kai po biskį, kaip sako, viskas sumuojasi sumuojasi sumuojasi ir žmogus dekompensuojasi, pasileidžia. Iš tikro, kai mes kalbam apie masinę psichozę, tai mes įsivaizduojam, kad žmonės tiki... Sugalvoja, kad čia kažkas...

-Išžudysim žydus, bus gerai.

-Na, čia mitas. Ir elgesys, tikėjimas tuo, įtikėjimas į tai rodo, kad tai kažkuria prasme yra psichozė. Lygiai taip pat kaip, davaj, visi pasistatys po antrą butą, visi nuomos ir gyvens gerai. Tas statybų burbulas.

-Arba nusipirks Lexusą, gyvens gerai. Savijauta bus gera.

-Taip, labai teisingai. Tas tikėjimas, kad pinigai tave padaro laisvą, padaro laimingą, kažkuria prasme yra artimas psichozei.

-Aš manau, kad kadangi psichozė yra šiokia tokia savineiga, šioks toks kvankštelėjimas, ir paskui gali vystytis į paranoją ir šizofreniją, žmonės persiima kažkokiu neteisingu tikėjimu per tą masinę psichozę, tai galbūt gali žmonės ir su šizofreniku pasikeist tarpusavy kažkokiais įsitikinimais, kurie visiškai nėra tikri ir galiausiai pamatyt vaiduoklį. Jeigu žmogus vienas gali...

-Taip, vadovėliuose yra aprašomi tokie dalykai kaip indukuota psichozė, indukuotas kliedesys. Žmogus įtiki, jeigu jis yra uždaroj erdvėj, teritorijoj, uždaras žmonių ratas, tai jie gali vieni kitų tikėjimu persiimt. Iš tikro, vėlgi mes tuo atveju įvardinam tokią būseną, kai tikėjimas, kad taip yra neatitinka tos būsenos, tos tikrovės. Gali žmogus – kodėl ne? - pamatyt ir tą vaiduoklį, jeigu įtikėsi tai, pradės ieškot, bandys matyt, o tada jau mūsų psichika yra labai tokia daugiafunkcinė, tai ji gali ir sukonstruot kažkokį vaizdinį, ką tu pamatysi.

Bet tam turi būti pagrindas, žmogus turi norėt tai pamatyt, turi tikėt, kad taip yra, nes kai žmonės funkcionuoja, mes matom, girdim ir suprantam tai, kam esam pasiruošę. Dažnai tenka turbūt ir jums susidurt su tokiais žmonėm, kurie sako, o kodėl tu nesakei, o kodėl apie tai nebuvo kalbėta, kodėl apie tai nebuvo rašyta, nors akivaizdu, kad apie tai buvo kalbėta, apie tai buvo rašyta nuo Platono laikų. Daugelį mes tokių tiesų randam, kur prieš kelis šimtus metų parašytas kažkoks veikalas, kuris kaip šiandien parašytas. Iš vienos pusės toks nusivylimas – mes čia galvojom, kad mes čia kažką sukūrėm, kažką sugalvojom, o pasirodo, kad viskas tas pats.

-Ar jums teko sutikt žmogų, kuris neprisiliesdamas prie daiktų juos judintų?

-Ne.

-Jūs tikit, kad tai įmanoma?

-Aš netikiu, kad tai neįmanoma. Aš nemačiau. Aš nesakau, kad tai galbūt neįmanoma, bet aš netvirtinu, kad tai įmanoma. Aš negaliu tvirtint, kad tai įmanoma, nes aš tam neturiu pakankamai duomenų, nesu matęs, nesu susidūręs. Tai visa kita, jeigu žmogus pasakys, kad jis matė, jis gali, tai tvarkoj, bet aš atsimenu, kai buvo ekstrasensų bumas, dirbau Panevėžio ligoninėj, psichosomatinio skyriaus vedėju, tai buvo 92-i 93-i metai, kai Panevėžy atsirado tokių žmonių, kurie tarsi turintys tam tikrų galių ir man tiesiog smalsu buvo. Kai kurie apsimesdavo pacientu, ateidavo prašyt įsidarbint, prašydavau parodyt tas galias. Kai kurie buvo mano konkurentai, kurie neturėdami specialaus išsilavinimo bandė uždirbt, o kai kurie vis tik buvo mano pacientai, kurie tikėjo, kad jie turi tų galių. Aš nesutikau to, kuris gali veikti daiktus per atstumą ar dar kažką, daugiau, kurie teigė ir aš susidūriau su jais, tai jie buvo mano pacientai. Bet tai nereiškia, kad tokių negali būt.

-Ar jums dirbant dažnai atrodydavo, jog yra labai sunku kažką pakeist arba visai neįmanoma, ir jums nusvirdavo rankos?

-Man gal dažniau atrodydavo, kad galima pakeisti. Ir pačioj pradžioj būdavo tokia lengva frustracija, kodėl žmonės nenori keistis, bet laikui bėgant supranti, kad kiekvienas žmogus turi teisę keistis ar nesikeist. Tu gali pakeisti tiek, kiek tai susiję su tavo asmeniu, bet ne su kitais. Man patiko, keletą aš turėjau tokių pacientų, viena pacientė labai gražiai pasakė – kodėl jūs, sveikieji, ji taip pasakė, norit, kad mes pasveiktumėm, bet jūs nežinot, kaip mes jaučiamės, kai mes išprotėjam. Žinot, sako, kitą kartą man tas jūsų sveikųjų gyvenimas yra nežmoniškai sunkus?

-Ji buvo menininkė?

-Ne, nebuvo. Jai kai būdavo psichozės, ji jausdavosi šventąja ir ji jausdavosi gerai. Paprastai dėl jų geros savijautos, kiti blogai jausdavosi. Tas keitimas yra mūsų asmeninė problema, kad mes norim, jog tas pasaulis keistųsi, kad kiti žmonės keistųsi ir kada tu suvoki, kad kiekvienas žmogus turi teisę funkcionuot, jeigu jis niekam nemaišo, tai jo pasirinkimas. Kad tau kažkada kažkas įkišo teorijų, kad va čia, o čia šitaip yra normalu, tai gal tų teorijų yra problema, gal tų tavo knygų kurias tu skaitei, tavo problema, kad radai tas knygas, o ne kitas, kurios būtent taip teigia.

-Psichoterapeutas padeda klausdamas ar teigdamas?

-Įvairiai, bet dažniau, aišku, psichoterapeutas turi padėt suformuluot pačiam žmogui tą klausimą, ir pačiam ieškot atsakymo į tą klausimą. Tai kartais taip, jis kaip autoritetas, jis teigia. Kaip jau minėjau, žmogus jis neturi to pasitikėjimo. Kai jau kreipiasi kažkokios pagalbos į medikus, ar psichoterapeutus, ar psichologus, jam reikia to palaikymo, bet iki tam tikros ribos, nes psichoterapijos tikslas – padėt žmogui tapti autonomišku, savarankišku, gebančiu tvarkytis su tom gyvenimo problemom, kurios yra neišvengiamos, kiekvieno kelyje.

-Kiekvienam savas kryžius.

-Kiekvienam savas kryžius ir jeigu tu esi suaugęs žmogus, tu turi vaikus ir tiems vaikams turi parodyti pavyzdį, kaip reikia tvarkytis su tam tikrais rūpesčiais.

-Ar dažnai politikoje jums kyla noras išvadinti visus aplinkinius durniais?

-Ne, tikrai ne. Aš manau, kad čia toks silpnumo pripažinimas būtų, nes iš tikro, kai tu perkeli ant kitų, parodai, kad pats nebesugebi susitvarkyt su savo situacija, kad tu jaustumeisi komfortabiliai. Aišku, visi mes norim, kad ta aplinka būtų palankesnė, kad jeigu saulė šviečia, tai ne taip kaitriai, jeigu žiema - kad sniego būtų, bet šalčio mažiau. Jeigu palytų, tai tik tiek, kad daržo nereikėtų laistyt.

Viskas tas saiko jausmas, o tas žmonių kitą kartą elgesys ir visa kita, ir išvadinimas durniais, tai žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi, yra tam tikri dėsningumai ne tik gamtoj, bet ir žmonių gyvenimai. Ir žmonės anksčiau ar vėliau išsisprendžia savo problemas, susibalansuoja. Tą priimt reikia kaip natūralius procesus ir matyt savo vaidmenį. Jeigu esi politikas, turi matyt savo vaidmenį – kokia tavo atsakomybė, kiek tu gali padėt, kad tie žmonės, kurių elgesys kitą kartą tau galbūt yra netikėtas, kad jie jaustųsi komfortabiliau, nes ir elgesys kitą kartą netikėtas ar provokatyvus – daugiau parodymas, kad ne viskas yra gerai. Kad reikia atkreipt į tai dėmesį. Ir jeigu tu neignoruoji, tu pamatai, ko žmonėms iš tikro reikia. Tada gali savo turimom galimybėm padėt spręst tuos klausimus.

-O jeigu jų norai yra kvaili, jūs matot, kad jie yra nepagrįsti, arba grįsti baime arba neapykanta?

-Nuramink, pasakyk. Neapykanta, baimė, pyktis, pyktis yra daugiau nepasitikėjimo savimi požymis. Tu nepasitiki, tu gyniesi, pyktis demonstruoja, kad tu nelįsk prie manęs, o jeigu tu nebijai, jeigu esi ramus, visuomet bus bendravimas be pykčio, atviras. Keisies informacija. Iš tikrųjų, jeigu žmonės neturi pakankamai informacijos, jiems neramu, nesupranta, kas vyksta. Ar tai būtų šeima, ar darbo kolektyvas, ar platesnis visuomenės sluoksnis, dėl to reikia kalbėtis, šnekėtis, sakyt. Be baimės, nebijot, pasikeist informacija. Pagaliau, išsakęs tu visada gauni grįžtamąjį ryšį. Kažką sužinai. Pasaulis yra dinamiškas. Jeigu tu įsivaizduoji, kad sėdėdamas kabinete metus laiko, įsivaizduoji, kad viską žinai, kas vyksta gyvenime... - nieko panašaus. Per tuos metus daug kas pasikeitė.

-Ar tapęs Vilniaus meru jūs nuimtumėt vamzdį nuo Neries kranto? Konservatorių rate, tai aktualus klausimas.

-(Algirdas) Gricius rinko parašus, tokią sociologinę apklausą, gal trys ar keturi pasirašė, kad būtų paliktas. Vienas iš jų buvau aš. Kalbant apie merą, ne meras pastato, ne meras nuima. Mano pozicija – jei buvo priimtas sprendimas, jei tam tikri specialistai priėmė sprendimą jį pastatyt, ne vienas žmogus, tai buvo tam tikro rato žmonių nuomonė, tai aš nesu tas, kuris gali vertint. Man gali patikt, gali nepatikt. Ar tai gerai, ar blogai, ar to reikia, ar nereikia, tai aš nesu to tipažo, kas liečia meną, profesionalųjį meną, tikrai nesitaikau į tuos meno ekspertus. Tai kad tas vamzdis man estetinio pasigerėjimo nesukelia, tai yra faktas.

Galbūt yra ir daugiau tam tikrų meninės išraiškos formų, kurios man irgi nesukelia estetinio kažkokio pasigerėjimo, tai irgi yra faktas, bet jis turi teisę egzistuoti, nes kažkam sukelia tam tikras asociacijas, kurių pasekoj jis daugiau naudingas visuomenei. Ar jam kyla minčių, kaip nedaryt, ar daryt kaip nors kitaip. Jeigu jis erzina... - kaip meno žmonės ir sako: menas turi kelti kažkokius išgyvenimus, mintis. Jeigu jis erzina, tai tam tikras poveikis yra. Jeigu aš negaliu to toleruot, mane nežmoniškai erzina ir man trukdo gyvent, tai mano asmeninė problema. Aš tada turėčiau užsirašyt pas savo kolegą psichoterapeutą, išsiaiškint, kodėl mane erzina.

-Čia turbūt diskusija apie grožio juslinį ir protinį suvokimą, nes jusliškai jis tikrai bjaurus, bet protu mąstant, kad jis kontrastuoja su ta upe, įsikergia kaip kažkoks svetimkūnis ir kartu sovietinio palikimo ar mąstymo apie kurį mes mėgstam šnekėt...

-Pavažiuokim pasaulyje. Modernaus meno tam tikri darbai yra tikrai sunkiai suvokiami. Kodėl jie turi tokią piniginę išraišką? Nes meninės vertės tu niekaip nesuvoki, kodėl jis toks reikšmingas. Vienas ar kitas darbas. Kodėl jis laikomas gražiu?

-Paklausos reikalas.

-Čia yra mados reikalas. Ir tai nėra blogai. Kažkam tai padeda susiorientuot, susidaryt kažkokius kriterijus, kažkokias gyvenimo ribas ir jam yra saugiau, jam žymiai patogiau. Jis žino, kad šitas vamzdis yra negražu, o Čiurlionio paveikslas yra gražu. Ir viskas, ir jam aišku. Kas panašu į Čiurlionio paveikslą – viskas yra gražu, kas panašu į tą vamzdį – viskas yra negražu. Ir lygiai taip pat kitam – kas yra vamzdis yra gražu, ir kas panašu, panašiai tapo, kur visokios šiukšlės, neminėsim autorių, arba savartynai, tas menas man gražus.

best-place-buy-viagra-online

http://safe-shopping-us.com/#erectile-dysfunction-drugs-side-effects - iowa board of pharmacy can women take viagra http://safe-shopping-us.com/#shelter-island-pharmacy - viagra vs generic sildenafil india online pharmacy http://safe-store-usa.com/#cialis-how-to-use - non generic viagra walgreens mail order pharmacy http://safe-store-us.com/#how-to-take-sildenafil-citrate - how to buy viagra cheap boots pharmacy

Algirdas

Geriau jau dirbtų psichiatru. Nes mediko šūkis nepakenkti netinka politikoj, kur reik idėjų ir drąsos. Juk jis vis pasitraukia-iš Seimo, galėjo būti Meru vietoj V.Navicko-pasitraukė. Inteligentiškas žmogus, tipiškas ambasadorius. Atstovauti, bet ne dirbti. Netraukia jis žmonių-lyderiu tapo, nes pasisakė už jį visa partinė nomenklatūra V>lansbergis, A.Kubilius, I. Degutienė. O tai permainų nereikia..Užtaat ir reitingai tokie...

devyngalviai

http://www.youtube.com/watch?v=1o9sjRhn-jU&feature=player_embedded

paslėpta Novaturo reklama. Rytis Cicinas neturi gėdos

Jeronimas

na, po "suck my dick" šis žmogus būtų tikra atgaiva, deja, šansų nedaug

jo

fainas interviu, smegenine pravalantis.

Skelbti naują komentarą

CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas įsitikinti, jog jūs esate žmogus, ir sustabdyti automatinį šlamšto siuntimą.
6 + 8 =
Išspręskite šią paprastą matematinę užduotį ir įveskite atsakymą. Pvz., jei užduotis yra 1+3, įveskite 4.
By submitting this form, you accept the Mollom privacy policy.

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.

Low price 24 hours Buy ambien online
Qulitative buy Dissertation writing service great service in usa
Great service 24 hours online in usa cheap Buy klonopin online

There purest in usa inhouse pharmacy qualify