Šį rudenį monospektaklį „Pamišėlio užrašai“ pristatęs dvidešimt trejų metų „Utopia“ teatro aktorius, „No theatre“ trupės narys Vainius Sodeika mano, kad kūryboje visuomet vyksta ieškojimai, tad kartais reikia „eiti per save“, kad atrastum priemonę, kuria geriausiai gali save išreiški. Ieškodamas saviraiškos būdų muzikoje, aktorius išmoko groti gitara, siekdamas pokyčių gyvenime, vaikinas kompozicijos studijas iškeitė į aktorinio meistriškumo. Apie tai Vainius Sodeika, su „No theatre“ besiruošdamas spektakliui „No concert“, kalbėjo „Uroborui“.

-Vaikystėje tave į muziką orientavo tėvai. Ar tuo metu jau buvo koks ryšys ir su teatru?

-Ne, orientuota buvo į muziką, nes tėtis kompozitorius, o mama muzikos istorijos dėstytoja. Tai jie norėjo, kad vaikai grotų pianinu. Mane į M.K. Čiurlionio menų mokyklą leido mokytis. Ir brolį ten pat.

-Baigęs mokyklą nusprendei ir toliau gyventi muzika, todėl ir stojai į kompoziciją?

-Į kompoziciją aš įstojau, kad neičiau į kariuomenę. Stot norėjau į gitaros specialybę. O antras numeris, kaip atsargins variantas, dar buvo kompozicija, kad jei neįstočiau į gitarą, tai vis tiek kažkur įstočiau. Ir  į gitarą manęs nepriėmė, tai taip išėjo,  kad į kompoziciją įstojau.

Aš kurdavau muziką mokykloj dar kai mokiausi. Bet kai įstojau, tai ten visai kitaip viskas buvo. Man trūko saviraiškos. Jeigu aš  tik kurčiau muziką.. o ten  yra akademija. Akademiškai reik daryt viską. Ten liepia sukurti ką nors kokioj nors formoj. Nes tai reikia žinoti. Tokia akademiška kūryba man nelabai buvo priimtina. Aišku, man  sekėsi, bet jei pats nelabai suinteresuotas, tai beprasmiška tenai sėdėt. Stumi laiką. Aš taip ir vilkausi.

Su Vidu (buvusiu klasioku, dabartiniu grupioku) tuo pačiu metu mes darėm šokio spektaklius. Ir tai, ką aš dariau kompozicijoj, kūrinius rašiau akademinėj formoj, tai buvo viena, bet užklasinė veikla, kur galėjau daryti ką noriu, man žymiai labiau patiko. Tiesiog labiau patiko kurti muziką laisva forma, o ne atsiskaitymui.

-Kodėl stojai į gitarą, o ne fortepijoną?

-Nes aš gitara nuo dešimtos klasės grojau laisvalaikiu. Visąlaik reikėdavo daug specialybei ruoštis, fortepijonu groti, įskaitos visokios ir panašiai. O aš nelabai tam ruošdavausi, grodavau ne tiek, kiek reikėdavo. Tai kažkas ir šaipėsi, sako, va, Vainiaus tėvai sakė, kad jis vakar keturias valandas grojo namie... gitara, bet ne fortepijonu. Kadangi buvau savamokslis, tai pagalvojau, kad reikia profesionaliai išmokti groti, bet neįstojau.

Aš žinojau, kad aš fortepijono tikrai nestudijuosiu po mokyklos. Tikrai ne. Bet muzikos nenorėjau mesti. Tai liko kompozicija. Galvojau vėliau vėl bandyti stoti į gitarą, bet po to taip susiklostė, kad įstojau kitais metais, bet ne į gitarą, o į vaidybą.

-Kas paskatino stoti į vaidybą?

-Vidas mane užkrėtė teatru, nes jis man į spektaklius siūlydavo eiti. O kai jis įstojo į vaidybą, tai labai daug man pasakodavo apie tai, kviesdavo į egzaminus savo. Tarsi užkrėtė, užverbavo mane. Kol mokiausi kompozicijoj pats pradėjau dažniau į spektaklius vaikščioti ir vieną dieną bežiūrint spektaklį pagalvojau, kad gal man reikėtų pabandyti ten...

-Ir kai stojai į akademiją patekai tiesiai į Gintaro Varno antrą kursą...

-Tada rinko du pirmus kursus – Algirdas Latėnas su Gediminu Storpirščiu ir kitą Vladas Bagdonas, tai aš padaviau prašymus į abu stot. Na ir iš Varno kurso per metus „iškrito“ nemažai žmonių ir jam reikėjo pasikviesti papildomai, todėl jis atėjo į stojamuosius egzaminus pasižiūrėti. Tai per stojimus jis man pasiūlė eiti mokytis į jo kursą. Aš aišku labai sudvejojau, nes nuėjęs į antrą kursą nebūčiau gavęs visų pagrindų. Pirmame kurse ypatingai lavina kūną, o mano buvo neparuoštas. Ir man patekus tiesiai į antrą kursą labai skirtųsi mano ir grupiokų pasiruošimas. Labai ilgai dvejojau, bet reikėjo greitai apsispręst ir vis dėlto nusprendžiau eiti.

Buvo labai baisu pirmais metais. Bijojau, kad išmes. Išlikimas čia buvo svarbiausia. Atrodo, stengiesi viską daryti, tobulėti, bet dar ir antrakursius reikia pasivyti, jų lygį pasiekti. Ilgą laiką  turėjau kažkokį kompleksą, kad jie viską geriau daro, kad man kažko dar trūksta. Atrodo, kad jau tapai lygiavertis su visais, bet kas nors kokį etiudą parodo ir vėl supranti, kad tau dar trūksta... Dabar jau mažiau apie tai galvoju. Galbūt globaliau galvoju.

-Menų spaustuvėje rodai monospektaklį „Pamišėlio užrašai“. Kodėl pasirinkai būtent šią medžiagą?

-Trečiame kurse scenos kalbai reikėjo sakyti monologus ir dėstytoja man davė šitą tekstą, kad išsirinkčiau monologą. Ir man labai patiko istorija, tokia tikra. Labai užkabino biografija, kurios nėra aprašytos, tu ją pats susikuri. Tada matai, koks tai žmogus, koks tipas. Ir tai labai įdomu, norisi imti  repetuoti.

Ir kaip tik tuo metu per specialybę reikėjo išsirinkti ką nors iš rusų klasikos. Pradžioje buvau išsirinkęs A.Čechovo „Dėdę Vanią“, bet po to pagalvojau, kad noriu „Pamišėlio užrašus“ statyti. Tai trečiame kurse egzaminui buvau santrauką paruošęs, o kai artėjo diplominiai, dėstytojas pasiūlė pakartoti, tik šiek tiek praplėtus, kad medžiagos daugiau būtų. Ir po baigiamųjų Varnas pasakė, kad dar rudenį galėsiu parodyti spektaklį. Tai kelis kartus ir rodžiau.

-Ką galvoji, prieš išeidamas į sceną vaidinti mono?

-Visais atvejais skirtingai. Kartais sėdi ir nieko nedarai, galvoji. O kartais kaip tik kažką darai fizinį apšilimą. Ruoši kūną. Visaip būna. Nes kai vyksta spektaklis, man atrodo, tai jis juk viskas vyksta čia ir dabar, čia toks banalus pasakymas, bet iš tikrųjų taip ir yra- čia ir dabar. Tai, ką aktorius veikė dieną, kokiomis mintimis gyveno pastaruoju metu, veikia jo vaidybą. Tarkim jei savaitę gyvensi drėgname rūsyje gerdamas tik vandenį, tai nebus sunku „pasijungti“ į vaidmenį, kurio, tarkim, gyvenimo sąlygos buvo tokios pat. Dėl to kartais būna geras spektaklis, kartais blogas. Nusiteikimas daug ką reiškia.

-Nebuvo kilusių minčių dar ką nors statyti pačiam? Imtis režisūros?

-Aš ne režisierius... Aišku, neriboju savęs. Jei įdomu daryti ir dar sekasi, tai reikia daryt. Bet vis tiek reikia jausti, ką gali ir ko ne. Turi išlikti objektyvus ir savikritiškas. Reikia žiūrėti kas vyksta ir jausti aplinką, todėl labai naudinga padirbėti su kitais režisieriais, nes įgauni visiškai kitokios patirties, tai praplečia akiratį, išbandai skirtingus žanrus.

-Su kokiais režisieriais teko dirbti paskutiniu metu?

-Prieš porą savaičių teko vaidinti Keistuolių teatro spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Keli aktoriai negalėjo vaidinti ir režisierius Aidas Giniotis pasiūlė man ir dviem mano kursiokams juos pakeisti.

Buvo labai įdomu, bet ir sunku, nes čia visai kitoks žanras, čia miuziklas, reikėjo daug bėgioti, šokinėti, o po to uždusęs dar ir dainuoti turi.

-Esi aktorius, bet vis tiek kuri muziką spektakliams...

-Na taip, bet dabar mažiau tuo užsiimu. Anksčiau kurdavau muziką daugiau. Alytuje kelis kartus dariau. Tėvas gavo užsakymą iš Alytaus suaranžuot muziką. Jis neturėjo laiko ir  pasiūlė man tai padaryti.. Kadangi dar dešimtoje klasėje pradėjau užsiiminėti muzika – man patikdavo su programomis miksuoti soundtrack‘us visokius, tai sutikau pabandyti. Bet pats aš nieko nekūriau. Tiesiog gavau partitūrą ir ją reikėjo išskaidyti, kiekvienam instrumentui atskirai natas padaryti. Na tai jiems patiko mano darbas, ir dar kelis kartus pasiūlė kartu dirbti. Tik jau tada galėjau pats muziką kurti. Tai ir prisidėjau prie spektaklių „Heroinas“ ir „Žuvėdra“ kūrimo.

Tačiau vaidinti spektaklyje ir jam kurti muziką būtų absurdas, nes iš šono juk nematai, kaip atrodo visuma...

-Iš kur semiesi įkvėpimo?

-Muzikoje yra garsas ir tave gali inspiruoti bet koks buitinis skambesys. Tarkim durys atsidaro – užsidaro, atsidaro – užsidaro. Tai monotonija, išgirsti kažkokį ritmą ir pradedi groti.

-Negaila, kad paskutiniu metu mažai laiko lieka muzikai?

-Gaila šiek tiek. Neatsisakau progos pagrot, kai ji yra. Kai nori, tai suderinti galima daug ką, kad ir koks būtum užimtas.. Jei yra vidinis interesas, tai randi laiko. Aš taip galvoju. Bet,.. bet ateina tie apsisprendimai, kam tu turi skirti daugiausiai dėmesio tam tikru etapu. Kartais reikia paaukoti kažką. Anksčiau daugiau užsiimdavau pagrojimais visokiais. Dabar vis mažėja, mažėja, mažėja. Gaila.

-Kaip reaguoji į kritiką?

-Visada visi ką nors šneka ir nežinai, ar tai teisybė. Nors iš tikrųjų aš nelabai skaitau, kas ką rašo. Bet čia juk proceso dalis, vieniem patinka, ką darau, kitiem – ne.  Būna, kad po spektaklio ateina žmonės ir sveikina, dėkoja už spektaklį, bet tu matai, kad jie tai formaliai daro, nes toks taktas. Kai žmogui patinka iš tikrųjų, tai iškart tą supranti ir jam nebūtina sakyti, kad geras spektaklis buvo. Viską supranti be žodžių.

-Ką dar norėtum išbandyti scenoje?

-Į operą gal norėčiau. Galbūt nepavyktų išdainuoti visko, bet būtų galima suinterpretuot kaip nors tą operą. Galėtų vadintis spektaklis „Opera“.

Teatralizuoto koncerto „No concert“ premjera – gruodžio 12 d.