Rolandas Maskoliūnas stoja prie mikrofono ir užbaigia kritiką, kurią pradėjo pačią pirmąją "Kino pavasario" dieną, sakydamas "Rumbai" ne. Jis taria „Kinas tai ne tik grožis ir emocijos, bet ir žinios ir inovacijos". Rolandas tikriausiai omeny turėjo, kad „Kino pavasario" organizatoriai bijo įsileisti kokią nors DNR kode pasiklydusią žmogpabaisą, nes ji gali suėsti kimkiduką, todėl filmuose ir vyrauja elegiškos, romantiškos, lūžtančio ledo nuotaikos. Tačiau senojo vydžėjaus fantastų pajėgos išblaškytos, praradusios įtaką ir kūrybinę potenciją. Be to, Rolandas turbūt pamiršo, kad kultūroje vienam vyrui tenka septynios moterys, trys metroseksualai ir du gėjai. Galiausiai visa kritika atsisuka prieš jį patį, jis praranda renginio kontrolę, susipainioja, įsiterpinėja į irzlaus Ispanijos ambasados atstovo kalbą ir užmeta klausimą-spąstus kaip geriausiai festivalio žiūrovei apdovanojimą gavusiai Nijolei Narmontaitei, nes ji labai gerai žiūrėjo.

Demokratija neklysta: publika savo simpatijas atiduoda filmui „Camino", nes bažnyčia užknisa, ten per mažai atlaidų. Geriausiu režisieriumi pripažįstamas „Žguto" Javoras Gardevas už nežinia ką: kai sniegą į Indiją parnešanti viešnia bando motyvuoti savo pasirinkimą, jos balse nėra tikėjimo tuo ką sako, o prodiuseris Barras Potteris kažką šneką apie drasą filmą pateikti nespalvotai. Kažkas nesiderina, drąsos reikia ir nuogą užpakalį parodyt, aš kreiva akim žiūriu į Dexterį Ibelhauptaitį, kuriam yra didelė garbė ir sielos džiaugsmas būti žiuri prezidentu. Didis malonumas matyti žmogų savo stichijoje, getting his rocks off, šiek tiek liūdna dvi savaites matyti Andrių Mamontovą start struck ir paslapčia svajojantį apie karjerą Didžiojoje Britanijoje.

Geriausias aktorius - bulgaras Miki Manojlovičius, kuris geriausiame filme „Pasaulis yra didelis..." už širdies graibė visą žiuri. Devyni filmai per 15 dienų nėra pats sunkiausias užsiėmimas kino žmogui, tačiau nė vienas iš žiuri narių nepažiūrėjo kokios nors lietuviško filmo. Barras Potteris sako, kad jis nesiskaito, nes jis ir taip šio regiono filmų atsižiūri, pakalba (ar net sugeria taip, kad lietuviai žvengia, kad amerikiečiai tiek mažai samanės pakelia) su „Nereikalingų žmonių" kūrėjais, o paskui juos stumia Oskarams, nes yra Kino akademijos narys.

Man sekasi ne taip gerai, kaip žiuri, aš ne iš gero gyvenimo snaudžiu kraštiečio Roberto Šarknicko estetizuotame kabelinės televizijos naujienų reportaže „Nepalikit, prašau". Tema rimta ir anekdotų apie ją nebūna - našlaičiai, todėl ji įpareigoja net ciniką, tačiau viskam yra savos ribos. Tai blogumo dugnas. Nebent dar kas nors pasibels iš apačios.

Taip baigėsi dar vieni sinefilo metai, kol Rolandas Maskoliūnas vargo kimkiduką, kino teatre pasirodė Clinto Eastwoodo „Gran Torino" ir „Prekybos centro kietuolis". Gyvenimas tęsiasi, torrentai netyla, kažkur Lietuvos kampe gimsta Guy Quentin Armando  Kubrickas.